Junko Takahashi: Šimtamečių japonų paslaptis

Buvimo šioje žemėje tikslas yra ne ilgai gyventi, o mėgautis gyvenimu.

Nedidelė, lengvai ir maloniai skaitoma knyga apie šimtamečius ir vyresnius japonus, kuriuos autorė apklausė, norėdama išsiaiškinti, kaip jiems pavyko išlikti tokiais ilgaamžiais. Na, paslaptis tokia, kad jokios paslapties iš tiesų nėra – šimtamečiai pasižymi skirtingu gyvenimo būdu, skirtingais mitybos įpročiais ir kasdiene dienotvarke. Ieškant to stebuklingojo bendrojo vardiklio surasti keli asmenybės bruožai, būdingi senoliams – galbūt jie ir yra kalti dėl ilgos gyvenimo trukmės?

Ramiai gyvenama tuomet, kai, pasak seno posakio, „saulėtomis dienomis dirbama žemė, o lietingomis – skaitomos knygos”. 100 metų sulaukęs Tomišigė Šimidzu (Tomishige Shimizu) iš ilgaamžių miesto Kiotango gyvena būtent tokį pavyzdingai ramų gyvenimą.

Ši knyga nustebino tuo, kad joje raginama mėgautis tokiais įpročiais, kurie įprastai šiandienos visuomenėje laikomi arba neutraliais, arba žalingais – pavyzdžiui, mėsos valgymu ar alkoholio gėrimu. Teigiama, kad japonai niekuomet anksčiau nepasižymėjo ilgaamžiškumu, kol netapo įprasta valgyti mėsą ir būtent gyvulinių baltymų vartojimas siejamas su faktu, kad Tekančios saulės šalyje sutinkama daugiausia šimtamečių.

Man labai patiko skaityti šį kūrinį, nes jame siūloma gyventi taip, kaip stengiuosi ir pati – neskubant, mėgaujantis, valgant ir geriant tai, ko norisi, leidžiant laiką gamtoje arba su knygomis, o namų tvarkymasis pripažįstamas kaip mankšta (šis punktas man svarbiausias, nes nemėgstu betikslio sporto!).

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.