Julian Barnes: Pabaigos jausmas

Mes gyvename laike – jis mus turi ir jis mus kuria – bet aš niekada nesijaučiau gerai jį suprantąs. Nekalbu čia apie teorijas, aiškinančias, kaip jis išsilenkia ir grįžta atgal ar egzistuoja kitose paralelinėse plotmėse. Ne, aš turiu galvoje paprastą, kasdienį laiką, kuris, kaip mus tikina visų rūšių laikrodžiai, nuolat eina: tik tak, tik tak. Kas yra patikimiau nei sekundinė rodyklė? Vis dėlto ji nė per žingsnį nepadeda mums suvokti laiko tąsumo. Vieni jausmai laiką pagreitina, kiti sulėtina, o kartais atrodo, kad jis dingsta – kol galop ateina akimirka, kai jis iš tiesų dingsta ir jau niekada nebesugrįžta.

Aš visuomet jaučiu keistą, komplikuotą, žavų ir nesuprantamą santykį su laiku. Suvokdama jo nelinijinę prigimtį jaučiuosi sumišusi, todėl man labai patinka skaityti knygas, kuriose žmonės taipogi nepriima laiko kaip savaime suprantamo, nepriklausomai nuo mūsų egzistuojančio, matuojamo laikrodžiais ir kalendoriais. Nes laikas yra kur kas daugiau.

Tu niekada nežvelgi į ateitį ir neįsivaizduoji savęs, žiūrinčio iš to ateities taško atgal. Besimokančio naujų emocijų, kurias atneša laikas. Atrandančio, pavyzdžiui, kad, mažėjant gyvenimo liudininkų, mažėja patvirtinimų, vadinasi, ir tikrumo, kas tu esi ar buvai. Net jeigu stropiai viską užsirašinėjai – raštu, balsu, nuotraukomis – gali paaiškėti, jog pasirinkai ne tą apskaitos būdą. Kokį posakį Adrianas mėgdavo cituoti? „Istorija yra žinomybė, atsirandanti atminties netobulumų ir dokumentų netikslumų susikirtimo taške.“

Romanas susideda iš dviejų dalių – pirmojoje iš eilės nuo vaikystės pasakojama pagrindinio veikėjo gyvenimo istorija, antrojoje nagrinėjami jau senstančio herojaus santykiai su praeitimi, su joje gyvavusiais jam svarbiais asmenimis ir įvykiais. Pasirodo, ne visuomet viską prisimename taip, kaip iš tiesų buvo, arba taip, kaip tai atrodė šalia mūsų esantiems. Labai įdomi knyga su gana intriguojančia pabaiga.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 9.