José Saramago: Rikardo Rejišo mirties metai

Rikardas Rejišas sklaido rankas, lyg graibydamas pilkšvą kambario prieblandą, paskiau, vos įžiūrėdamas žodžius, rašo, Meldžiu dievus tik to, kad jie suteiktų man malonę nieko jų neprašyti, o parašęs nebežino, ką dar galėtų pasakyti, kartais taip atsitinka, iki tam tikro momento manome, jog tai, ką sakome ir rašome, yra svarbu, ir tik todėl, kad neįmanoma nuslopinti garsų ar panaikinti ženklų, tačiau mūsų esybę apima pagunda tylėti, užburia galimybė nejudėti, tapti panašiems į dievus, ramiai, be žado stebinčius pasaulį.

Tas Aklumas mane taip sužavėjo, kad nusprendžiau stipriau pasiknaisioti Saramago kūryboje, ir – dievaži – nenusivyliau. Nors, kaip bebūtų gaila, tas knaisiojimasis tuoj ir pasibaigs, nes prie šių dviejų romanų į mūsų kalbą yra išverstas tik vienas apsakymas ir keli eilėraščiai. Apmaudoka. O lyginant Aklumą su Rikardo Rejišo mirties metais, reikia pasakyti, kad pastarieji turi daugiau lengvumo, spontaniškumo, kvailysčių, juokų (ne kartą skaitydama tiesiog negalėjau susilaikyti nenusikvatojusi balsu), o Aklumas, kaip ir dera monumentaliam kūriniui, už kurį dalijamos Nobelio premijos, turi daugiau savotiško, šedevrams būdingo sunkumo.

Gyvenimas dabar atrodė sustojęs, pakibęs tuštumoje, neaiškus. Jis atidžiai skaitė laikraščius, ieškodamas gijų, štrichų, žymių, tipiškų portugalo veido bruožų, trokšdamas ne tiek susidaryti savo šalies vaizdą, kiek suteikti naują esmę savo atvaizdui ir įvaizdžiui, paliesti rankomis savo veidą ir save atpažinti, ir, susinėręs rankas, pasakyti, Tai aš, čia esu aš.

Romano dėka susipažinau su kita nepaprastai įdomia portugalų literatūros didžiūnų asmenybe – Fernandu Pessoa (spėk, ar turime į lietuvių kalbą išverstą nors vieną didesnį, nei eilėraštis, kūrinį), nes ir pats Rikardas Rejišas yra ne kas kitas, kaip vienas iš septyniasdešimties pono Fernando heteronimų. (čia mano cituotas Bernardo Soares irgi yra Pessoa!)

Taigi bergždžia klausti poetą, ką jis galvojo ar jautė, nes jis kūrė eiles negalvodamas, kad jam teks atsakinėti į tokius klausimus. Priešingu atveju netgi neapimtų įkvėpimas.

José Saramago savo virtuoziškumu ir gebėjimu žodžiais atskleisti tokias mintis, kurių mes patys sau dažnai nesugebame įvardinti, primena Witoldą Gombrowiczių, taip pat panašus abiejų rašytojų polinkis įdėmiai, su meile, bet ne fanatiškai analizuoti savo šalies charakterį. Būtent tai šauniai atsiskleidžia Rikardo Rejišo mirties metuose, nes Aklumo veiksmas vyksta neįvardintoje šalyje, nežinomame mieste ir tarp neaiškios tautybės žmonių.

Grynas atsitiktinumas, nemanykite, kad tam tyčia parinkau žodžius, prasidedančius tomis raidėmis, Esama žmonių, linkusių į tokius dalykus, pamišusius dėl aliteracijų, asonansų, aritmetinių dėsningumų, jiems atrodo, jog taip įmanoma surikiuoti būties chaosą, Nesmerkime jų, jie, kaip ir visi simetrijos fanatikai, trokšta tobulybės, Polinkis į simetriją, mano mielas Fernandai, atitinka mūsų gyvybinį poreikį išlaikyti pusiausvyrą, apsisaugoti nuo kryčio, Nelyginant kartis, kurią naudoja lyno akrobatai…

295 puslapiai, privertę mane patikėti, kad greičiausiai José Saramago bus didžiausias mano metų literatūrinis atradimas.