José Saramago: Aklumas

Viešpatie Dieve, kaip mums trūksta regėjimo, sugebėti matyti, matyti, net jei tai tebūtų vos įžiūrimi šešėliai, stovėti prieš veidrodį, matyti tamsią neryškią dėmę, kad galėtum sakyti, Štai mano veidas, visa, kas susiję su šviesa, man nepriklauso.

“Nė vienas Nobelio premijos kandidatas nėra labiau vertas tokio pripažinimo nei šis romanistas”, teigia The New York Times, ir aš negalėčiau pasakyti teisingiau. Stojuosi ant kėdės ir skelbiu pasauliui – štai kur talentas, mulkiai! Taip, vieninteliai jo skyrybos ženklai yra taškai ir kableliai, taip, tiesioginė kalba pradedama ne iš naujos eilutės, o tiesiog didžiąja raide, taip, nei veikėjai, nei vietovės čia neturi vardų, bet ar to reikia? Ar gi kiekvienas iš mūsų nesame gydytojas ir jo žmona, mergina tamsiais akiniais ir senis su juodu raiščiu viename asmenyje?

Baimė gali sukelti aklumą, tarė mergina tamsiais akiniais, Be galo teisingi žodžiai, teisingiau ir būti negali, tą akimirką, kai apakome, jau buvome akli, baimė mus apakino, baimė ir laikys mus aklus, Kas čia kalba, paklausė gydytojas, Aklasis, atsiliepė balsas, viso labo aklasis, kitokių čia nėra. Tada senis su juodu raiščiu paklausė, Kiek reikia aklų žmonių, kad rastųsi aklumas, Niekas negali į tai atsakyti.

Pats pasakojimas nerealiai įtraukiantis, bet realiai realus, nė karto man nekilo dvejonių dėl veikėjų poelgių motyvų – jei kitose knygose ore skamba aidi netikrumas, akis drasko natūralus prieštaravimas žudikams ar vištų galvų nusukinėtojams, čia viskas liejasi laisvai, pagal prigimtį, nors kartais ta mūsų prigimtis kelia siaubą, bet tokia jau ji.

Tarkite aklam žmogui, esi laisvas, atidarykite duris, kurios skyrė jį nuo pasaulio, Eik, tu laisvas, dar kartą sakote jam, bet jis neina, jis lieka stovėti vidury kelio, jis ir kiti, jie persigandę, jie nežino, kur eiti, iš tiesų neįmanoma palyginti gyvenimo logiškame labirinte, kurį iš esmės atitinka bepročių prieglauda, ir žengimo pirmyn, nejaučiant vadovaujančios rankos ar prilaikančio pavadėlio, į išprotėjusį miesto labirintą, kur atmintis praras savo galią, nes ji tegali atgaminti vietų vaizdus, bet ne takus, kuriais turime ten nusigauti.

Sakau, vien jau pats pasakojimas kaip toks yra fantastiškai stiprus, o kai imi mąstyti apie jį kaip apie alegoriją, kuria jis ir yra, nuo teisybės ima svaigti galva! Visi tie šūdai, tarp kurių gyvenam, dvėseliena, kuria mintam, žmogiškumas, kurį prarandam kiekvienam žingsnyje, kai manom, kad mūsų niekas nestebi, nes kiti irgi yra akli… Ir kai šitame apokaliptiniame vaizde kažkas, užsilipęs ant bačkos, ima postringauti apie rinkos ekonomiką, komunikaciją, akcijų biržą ir ginkluotąsias pajėgas, iš situacijos absurdiškumo ima paikas juokas.

Nesame nemirtingi, negalime išvengti mirties, tačiau bent jau neturėtume būti akli, pasakė gydytojo žmona, Kaip, juk šis aklumas konkretus ir realus, paklausė gydytojas, Nesu tikra, tarstelėjo jo žmona, Ir aš nežinau, pasakė mergina tamsiais akiniais.

Kadangi romaną baigiau skaityti tik vakar, mano įspūdžiai šviežutėliai; esu tikra, kad praėjus tam tikram laikui knygos stiprumas mano galvose skleisis išsikeros ir užims deramą vietą smegenų stalčiuke visam gyvenimui, ir galbūt vėliau galėsiu kažką daugiau apie ją pasakyti. Ir manau, kad tai geriausias mano perskaitytas kūrinys šiais metais. Ir dar 2008 m. pagal romaną pastatytas filmas „Aklumas“ („Blindness“) su Julianne Moore laukia mano žiūrėjimo, tai irgi.

Ar ji prisikels, paklausė mergina tamsiais akiniais, Ne, ji ne, atsakė gydytojo žmona, prisikelti labiau reikia tiems, kurie dar gyvi, bet jie neprisikelia, Mes jau pusiau mirę, tarė gydytojas, Kita vertus, mes dar pusiau gyvi, atsakė jo žmona.

Ir dar puslapių kiekis taip taikliai primena mano laimingą skaičių – 272.

Kodėl mes apakome, Nežinau, gal kada nors išsiaiškinsime, Nori, pasakysiu, ką galvoju, Taip, Nemanau, kad mes apakome, mes esame akli, Akli, bet regintys, Akli žmonės, kurie gali matyti, bet nemato.