John Williams: Stouneris

Jis priėjo tokį amžiaus tarpsnį, kai jam vis įsakmiau iškildavo toks stulbinamai paprastas klausimas, kad jis nepajėgė jo pripažinti atvirai. Jis pasijuto klausiąs save, ar jo gyvenimas vertas gyventi, ar išvis kada nors buvo to vertas. Įtarė, kad anksčiau ar vėliau tas klausimas iškyla visiems žmonėms, ir svarstė, ar ir jiems jis kyla taip nuasmenintai ir įsakmiai, kaip jam. Tą klausimą lydėjo didžiulis liūdesys, tačiau tas liūdesys buvo toks neapibrėžtas, kad (taip jam atrodė) turėjo mažai ką bendra su juo ar su jo dalia; jis net nebuvo tikras, kad visa tai turi kokį nors ryšį su tomis tiesioginėmis ir akivaizdžiomis priežastimis, kurios sudarkė jo asmeninį gyvenimą. Įsivaizdavo, kad jis radosi iš nugyventų metų sankaupos, iš atsitiktinumų bei aplinkybių tankio ir to, ką jis suprato visa tai išgyvenęs. Jis patyrė ironišką ir niūrų malonumą suvokęs, kad jo įgytas menkas išmanymas atvedė jį prie akivaizdžios tiesos: galiausiai viskas, net įgytos žinios, suteikusios jam galimybę tai suvokti, buvo bergždžia, tuščia ir galiausiai grimzdo į nebūtį, kurios jos negalėjo pakeisti.

Ak, kaip buvau pasiilgusi kokybiškos grožinės literatūros! Džiaugiuosi, kad pirmoji šiemet perskaityta knyga pasitaikė tokia puiki. Apie vieno eilinio vyro, tokio, kokių tarp mūsų šimtai ir tūkstančiai, gyvenimą – sakytum, visai neišskirtinį, tačiau kaip kiekvienam mūsų savas gyvenimas yra ypatingas vien dėl to, kad savas, taip ir jam – su savais džiaugsmais, rūpesčiais, egzistencinėm dilemom, klausimais ir atsakymais, kurių kiekvienas ieškome vis iš naujo, nes tikriausiai negalim patikėti tuo, ką išmintingi žmonės sako. Labai gražiai parašyta, tokia turtinga ir vaizdinga kalba, sukrečiančiai tikslūs netikėti palyginimai, gyvi veikėjų paveikslai, sąžiningai žvelgiama į jų tarpusavio santykius.

Tais metais, ypač žiemos mėnesiais, jis pasijusdavo vis dažniau sugrįžtąs į tokią nerealumo būseną. Panorėjęs, regis, galėdavo atskirti savo sąmonę nuo ją priglaudusio kūno, ir tada žvelgdavo į save kaip į keistai pažįstamą svetimą žmogų, darantį keistai pažįstamus dalykus, kuriuos privalėjo daryti. Tai buvo atsiribojimas, kurio jis niekada anksčiau nebuvo patyręs, ir žinojo, kad turėtų dėl to susirūpinti, bet buvo nustėręs ir negalėjo savęs įtikinti, kad tai išties svarbu.

Labiausiai patiko pabaiga, kuomet Stouneris artėja link mirties, nes išsamiai aprašyti ypatingi potyriai, kokių man dar neteko patirti. Stiprus pagiriamasis žodis vertėjai, kuriai pavyko perteikti visas pagrindinio veikėjo jausenas neįnoringa, bet subtiliai įtaigia kalba. Rekomenduoju šią knygą visiems, kam norisi kažko tikro.

Ore aplinkui liejosi švelnumas, ir jo galūnės maloniai suglebo. Netikėtai jį užplūdo stiprus savo tapatybės pojūtis, ir jis pajuto jo galią. Jis buvo jis ir žinojo, kas jis buvo.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 10.