John Maxwell Coetzee: Jėzaus mirtis

Jis šoka, jį lanko regėjimai, ir vis dėlto savęs jis nelaiko skaičių kulto atsivertėliu. Regėjimams susigalvojo racionalų paaiškinimą, kuris jį dažniausiai tenkina: užliūliuojantis šokio ritmas, hipnotizuojanti fleitos melodija sužadina transo būseną, kurioje atminties upės vagoje glūdėję fragmentai sukyla ir ima sūkuriuoti, stebimi vidinės akies.

Paskutinė Coetzee trilogijos apie nepaprastą berniuką Dovydą dalis. Prieš mirtį jo istorijų pasiklausyti buriasi grupės žmonių, o po mirties įtėviai baiminasi, kad kai kurie jo daiktai gali tapti kulto relikvijom.

Įdomioje alegorijoje toliau tęsiama žmogaus nepaprastumo ir išskirtinumo dilema – kas yra normalu, ar mes turime stengtis, ar būtume normalūs? Plėtojama antroje dalyje pradėta šokio kaip gyvenimo išraiškos formos tema. Sprendžiami moraliniai iššūkiai – apie kaltę ir atleidimą, priklausymą šeimai ir bendruomenei bei įsipareigojimus joms.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.