John Maxwell Coetzee: Elizabeta Kostelo

Keletą akimirkų girdi tik lėtą kraujo pulsavimą smilkiniuose, tik junta, kaip saulė lengvai liečia odą. Bent šito nereikia išgalvoti: šio nebylaus, ištikimo kūno, lydėjusio ją kiekvieną kelionės žingsnį, šios švelnios, nerangios pabaisos, kurią jai patikėta prižiūrėti, šio kūnu virtusio šešėlio, tarsi meška stovinčio ant dviejų kojų ir be paliovos viduje apsiplaunančio krauju. Ji ne tik gyvena šiame kūne, kokio nebūtų įstengusi išgalvoti nė per tūkstantį metų, tai visiškai pranoksta jos galias, bet ir kažkokiu būdu yra šis kūnas; o aplinkui ją aikštėje esantys žmonės šį gražų rytą irgi kažkokiu būdu yra jų kūnai.

Trumputis romanas apie rašytoją, kuri senatvėje dar mėgaujasi šlovės spinduliais, bet vis naujai pervertina savo gyvenimą, jo prasmę, naujai peržvelgia savo įsitikinimus ir jų santykį su tikrove. Keliaudama po pasaulį ji skaito pranešimus įvairiomis temomis – šie filosofinių esė forma pateikiami skaitytojui.

Santykiai su sūnumi (ir sūnaus požiūris į senstančią mamą – įžymybę), su buvusiais mylimaisiais, su seserimi, santykiai su religija, Dievu, kitais rašytojais ir pačiu rašymu kaip procesu – daug visko telpa į knygą.

Deja, šįkart skaitymas man prailgo, kai kurių esė temos labai tolimos man ir neįtraukios, todėl nuobodžiaudama tiesiog stengiausi greičiau jas prabėgti akimis. Rekomenduočiau į filosofinę tematiką linkusiems skaitytojams.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 7.