Jens Christian Grøndahl: Spalio tylėjimas

Pirmuosius kelerius metus jis augo ir tarpo, šis gyvas, chaotiškas ir daugiabalsis pasaulis, kol viską užpildė. Visais savo įvykiais ir visu planavimu, ir visa rutina jis užėmė erdvę tarp mudviejų. Mes stovėjome abipus mūsų naujojo pasaulio ir ilgais laiko tarpsniais per visą tą triukšmą ir šurmulį įstengdavom tik susilinkčioti ir susirodyti ženklais. Vakare, atlikę visas pareigas, be jėgų susmukdavome priešais televizijos žinias ir viktorinas, ir senus kino filmus ir nors nė vienas neišdrįsdavome garsiai pasakyti, neabejojau, jog ir ji retsykiais klausdavo save, ar visos tos ceremonijos ir atsargumo priemonės, visi varginantys ir banalūs kasdienybės reikalai neužgožia to, kas turėtų viskam teikti prasmę. Tik daug vėliau retkarčiais dingtelėdavo, kad tos prasmės turbūt nerasi atrinktose akimirkose, kurias nufotografavau ir suklijavau į storą šeimos albumą, kad prasmę veikiau sudaro kartojamų banalių veiksmų suma, pats kartojimas, kartojimo būdai.

Knyga prasideda žinia, kad pagrindinį veikėją paliko žmona, nepranešusi nei kur vyksta, nei kodėl, nei kuriam laikui. Susimąsčiau – ar čia tokia pasaulinė tendencija? Murakamio veikėją moteris palieka Japonijoje, Orhano Pamuko – Turkijoje, dabar Grøndahlio – Danijoje… Bet čia ne esmė. Romanas – nuostabus. Tikroviškas, gilus, neriantis ten, kur skauda, jautru ir miega krūvos klaustukų. Tikriausiai pastarasis bruožas man labiausiai ir patiko, nes kai dauguma autorių rašo, kad veikėjas nuliūdo, nebepaliekama vietos pasvarstymui – o gal tik saldžiai nusivylė?, tuo tarpu gyvenime juk viskas raibuliuoja tarpinėje būsenoje tarp juodo ir balto, ir Grøndahlis įstabiai tiksliai šias tarpines jausenas atskleidžia. Užtai ir sakau, kad tikroviškas.

Kas kartą, kai mes valgydavom su vaikais, kas kartą, kai mylėdavomės, mūsų žodžiais ir šypsenomis, ir judesiais pasikartodavo visi praėję vakarai ir naktys, ir tas pasikartojimas paneigdavo laiko bėgsmą. Dienos nepanaikindavo viena kitos, jos neprarydavo viena kitos, bet susijungdavo vienodu ramiu atsisveikinimų ir sugrįžimų, darbo ir miego ritmu, lyg būtume įsikūrę laiko vidury.

Lukšas pagal šią knygą kurs filmą, bet įsivaizduoju, kad tai nepaprastai sunki užduotis, visgi romanas toks psichologinis, visas veikėjo gyvenimas pasakojamas ne per įvykių seką, o per minčių labirintus ir jausenų kauburius, ir parodžius, kad va kaip vaikas augo, paskui sutiko vieną ar kitą moterį ir pats susilaukė vaikų, iš knygos esmės beveik nieko neliktų. Ak, bet čia jau ne mano, o režisieriaus rūpesčiai. Tuo tarpu knygą drąsiai galėčiau vadinti viena tų, kurios truputėlį, nežymiai, bet visgi pakeičia požiūrį į tam tikrus gyvenimiškus niuansus.

Taip, aš buvau laimingas – dar ir todėl, kad neturėjau laiko uždavinėti sau tokio keisto klausimo.

237 nuostabiai jautrūs ir gyvenimu alsuojantys puslapiai.

Ir tik beviltiškas mūsų nepataikymas į žingsnį su laiku, mūsų jausmų nepaslankumas, iliuzinė atminties ir įpročio galia uždengia mus nuo nežinomybės, kai rytą atmerkiam akis išmesti į dar vienos priešiškos dienos krantą. Kas rytą mes žengiame nežinomu keliu nešdamiesi menkus, miglotus prisiminimus apie tai, kas mes galėtume būti. Pakrikus, aptriušusius prisiminimus, nebepadedančius atskirti pasaulio, kurį mes praeiname, nuo šešėlių, kuriuos jis meta mūsų tuščiose, švariai iššluotose galvose mums lekiant ir lekiant į priekį.