Jean-Paul Sartre: Žodžiai

Čia, be jokios abejonės, glūdi mano neapsakomo lengvapėdiškumo šaknys. Aš nesu vadas ir netrokštu juo tapti. Įsakinėti ir klausyti – lygiai tas pats. Pats valdingiausias viršininkas įsakinėja kito vardu, kanonizuoto parazito – savo tėvo – vardu, ir perduoda abstrakčią smurtinę valią, kuri jam pačiam yra primesta. Per visą savo gyvenimą nesu niekam nieko įsakęs, nebent tik juokdamasis ar norėdamas kitiems padaryti juoko; manęs nekamuoja valdžios troškimo piktžolė, nes manęs neišmokė klausyti.

Į vaikystės prisiminimus mes visuomet žvelgiame suaugusiojo akimis, juos vertiname iš suaugusiojo pozicijos, ir tai prisimename tik ryškiausius epizodus, labiausiai atmintin įsirėžusius įvykius, o ne bendrą jauseną, nuotaiką, požiūrį į pasaulį. Sartras tuo tarpu kažkaip sugebėjo taip įtikinamai papasakoti apie savo vaikystę, kad net padėjo geriau suprasti save pačią vaikystėje bei savo sūnų. Rašytojas nuoširdžiai ir atvirai pripažįsta savo vaikiškas ydas, egocentriškumą, svajones tapti didžiu ir žymiu (kurios, kaip žinia, su kaupu išsipildė).

Aš pradėjau pažinti save. Buvau beveik niekas, daugių daugiausia – veikla be turinio, betgi daugiau ir nereikėjo. Aš ištrūkau iš komedijos ir, nors dar nedirbau, bet jau nebežaidžiau; melagis, kurpdamas melagystes, atrado savo tiesą. Aš gimiau, kai pradėjau rašyti: prieš tai buvo veidrodžių žaidimas; parašęs savo pirmąjį romaną supratau, jog vaikas įsigavo į veidrodinius rūmus.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.