Jean-Paul Sartre: Šleikštulys

Aš vienas tarp smagių, protingų balsų. Visi tie žmonės leidžia laiką be perstojo kalbėdamiesi ir džiūgaudami, kad jų nuomonės sutampa. Dieve mano, kiek svarbos jie teikia tam, kad visi kartu galvoja tą patį. Užtenka pamatyti, kokią fizionomiją nutaiso, kai pro šalį praeina koks nors vyrukas stikliniu žvilgsniu, regis, įsižiūrėjęs savo vidun, – iš tų, su kuriais jau niekas neranda bendros kalbos.

Ak, ak, aš sužavėta! Galbūt kai kurios knygos patinka todėl, kad jas perskaitai tinkamu metu, kai Tavo mintys sutampa su rašytojo energijos vibracija, Tavo galvoje dūzgiantys neišsakomi žodžiai tiksliau nei galėjai įsivaizduoti išsilieja juodai baltomis eilutėmis, galbūt, nes pavyzdžiui jau senokai svaigau norėdama skaityti Milašių, o kai jo knygų ne tik iš bibliotekos pasiėmiau, bet ir nusipirkau (tai mano gyvenime retas įvykis), kažkaip ne-a, paskaitau truputį ir numetu, o Sartrą sužiaumojau net apsilaižydama, nes dabar jo metas, sakau gi.

Esu vienut vienutėlis, bet žengiu tarsi nugalėtojų kariauna į miestą. Šią akimirką jūroje supasi muzika aidintys laivai; visoje Europoje žiebiasi šviesos; Berlyno gatvėse vieni į kitus šaudo komunistai ir naciai, Niujorke gatvėmis slampinėja bedarbiai, šiltuose kambariuose moterys dažosi blakstienas. O aš esu čia, šioje tuščioje gatvėje, ir kiekvienas šūvis pro langą Noikelne, kiekvienas kruvinas nešamų sužeistųjų krioktelėjimas, kiekvienas tikslus smulkus besidažančių moterų judesėlis atliepia kiekvieną mano žingsnį, kiekvieną mano širdies dūžį.

Žinoma, greičiausiai taip atrodo tik man, tik todėl, kad viską perleidžiu ir perkošiu per savo patirties prizmę, tačiau Šleikštulį (koks šlykštus pavadinimas) skaičiau kaip subtiliausias knygas apie jogą, nes jame intensyviai mirguliuoja aukščiausio sąmoningumo meditacija, atviras kaip gili šviežia žaizda dabarties suvokimas, o taip smagu rasti patvirtinimą teiginiui, kurį nuolat sau kartoju ir kuriuo šventai tikiu – kad praeities nėra…

Nerimastingai apsidairiau: dabartis, vien dabartis. Lengvi ir tvirti baldai, įstrigę dabartyje, stalas, lova, spinta su veidrodžiu ir – aš pats. Atsiskleidė tikroji dabarties prigimtis: dabartis yra tai, kas egzistuoja, o visa, ko nėra dabar, nėra apskritai. Praeities nėra. Visai nėra. Nei daiktuose, nei mano mintyse. Žinoma, aš jau seniai supratau praradęs savąją, bet iki pat šiol maniau, jog mano praeitis taip nutolo, kad jos nebepasiekiu. Praeitį laikiau tik išėjimu atsargon, kitokia egzistencija, ramybės ir sąstingio būsena; kiekvienas nutikimas, atlikęs savo vaidmenį, klusniai nukeliaudavo į dėžutę pas kitus ir tapdavo garbingu įvykiu: juk labai sunku įsivaizduoti nebūtį. Dabar suprantu: daiktai yra tai, kas atrodo esą – o už jų… tuščia.

303 tikriausiu egzistencijos jutimu pulsuojantys puslapiai.

Užgniaužė kvapą. Iki pastarųjų dienų niekada nenumaniau, ką reiškia „egzistuoti“. Buvau kaip ir kiti pavasariškai apsirengę žmonės, vaikštinėjantys jūros pakrante. Kaip ir jie sakydavau: „jūra yra žalia; baltas taškas danguje yra žuvėdra“, bet nujaučiau, kad visa tai egzistuoja, kad žuvėdra yra „žuvėdra-būtis“; būtis paprastai slepiasi. Ji yra – tvyro aplink mus, glūdi mumyse, ji ir yra mes, kas antras mūsų žodis – apie būtį, nors iš tikrųjų ji neapčiuopiama. Kai tariausi apie ją mąstąs, pasirodo, nemąsčiau nieko, galvoje buvo tuščia arba vienut vienas žodis – „būti“.