Isabelle Minière: Pirmasis laiptelis

Mėsos kepsnys viduryje truputį raudonas, todėl vienintelis būdas jį baigti, kad nepasidarytų labai bloga, – valgyti labai greitai, negalvojant. Svarbiausia, negalvoti, kad rausvas skystis, varvantis į lėkštę iš kepsnio, – tai kraujas gyvūno, kuris nužudytas tyčia, tam, kad būtų suvalgytas. Valgyti sparčiai, valgyti ir įsivaizduoti, kad lėkštėje nėra raudono skysčio, o vietoj jo – baltas, pavyzdžiui, toks baltas, kaip vanilinis kremas.

Šią knygą man rekomendavo Ast. po įrašu Nežudyk strazdo giesmininko, ir turiu pastebėti, kad nors abiejuose kūriniuose į pasaulį žvelgiama mažų mergaičių akimis, Pirmajame laiptelyje vaikas nebe toks naivus (nes veiksmas vyksta šiame laikmetyje), ir galbūt dėl to skaudžiau išgyvenantis susidūrimą su neteisinga ir žiauria suaugusiųjų planeta. Taip kartais net fiziškai suspaudžia širdį skaitant.

Ji susizgrimba, kad nežino, kokį garsą skleidžia jos pačios žingsniai. Keista ir nesuprantama: kai kuriais atžvilgiais pažinti kitus daug lengviau negu patį save. Tik kai kuriais atžvilgiais. Kiti geriau nei ji pati gali girdėti jos balso, žingsnių skambesį, tačiau niekas neatspėtų, kas jai nutinka kiekvieną vakarą gulint lovelėje.

Ir tokios knygos dar kartą primena, kad posakis laiminga nerūpestinga vaikystė yra sukurtas labai užmaršių suaugusiųjų, beviltiškai atitolusių nuo savo pirmųjų metų. Mus nuolat, net ir būnant penkerių ar devynerių, lydi problemos, dilemos, sunkumai, ir suaugę mes bent jau būname pramokę su jais kovoti ir juos įveikti, tačiau kaip sudėtinga yra mažam žmogučiui, neturinčiam jokios patirties!

O suaugusieji tuo metu šnekučiuosis… Ir kaip jiems pavyksta plepant nenuobodžiauti? Jie kalbėsis apie orą: koks buvo, koks dabar yra, koks bus. Tie pašnekesiai niekam nereikalingi, mes žinom, koks oras, ir negalime jo pakeisti. Koks bus – dar pamatysim ir taip pat negalėsime pakeisti. Tačiau jie apie tai kalbasi, atrodo, susidomėję. Tai trikdo. Ne, vargina.

Priminimas ateities sau – būtinai perskaityk šią knygą dar kartą, kai turėsi mažą mielą dukrelę!

Ji keistai jaučiasi.
Galbūt kiekvieną kartą žmogus pasijunta keistai, kai kurį laiką būna užmiršęs savo įpročius, o vėliau juos atnaujina.

Puslapiai tik 126, persiskaito per porą valandų, tačiau įspūdžiai išliks tikrai ilgam.