Isabelle Filliozat: Viską išbandžiau
Jei bausmės turėtų auklėjamąjį poveikį, žmonija jau senų seniausiai nebedarytų nusikaltimų. Kai kas puoselėja iliuziją, kad bausmės veiksmingos bent jau trumpą laiką: ne kaip auklėjamoji priemonė, o kaip palengvinimas baudėjui – jis jaučiasi vėl kontroliuojantis padėtį. Kitaip sunku suprasti, dėl kokių priežasčių bausmės taip plačiai naudojamos.
Na va, pagaliau puiki knyga tėvams apie mažamečių vaikų psichologiją! Tokia tema esu perskaičiusi ne vieną knygą (gaila, ne visas aprašiau čia, tinklaraštyje), ir ši kol kas – pati geriausia. Joje ne taip smarkiai dalinamasi patarimais (ko dažniausiai tėvai ieško panašiose knygose), o tiesiog padedama atidžiau pažvelgti į savo vaiką, jo poreikius ir galimybes. Tiesą sakant, skaitydama ne vieną kartą apsiašarojau, mąstydama apie tai, kaip nesuprasdavau ar klaidingai suprasdavau savo mažojo elgseną ir ką jis man norėdavo ja pranešti (aišku, šitoj vietoj galima būtų labai ginčytis, iš kur va ta p. Isabelle gali žinoti, ko nori tas mano vaikas čia, Lietuvoj, bet tai, vadinasi, labai gerai knygą parašė, jei aš paėmiau ir patikėjau, kad žino).
Nuo amžių vaikai buvo verčiami paklusti iš baimės. Šiandien žinoma, kad vaikystėje dažnai pasikartojantis baimės sužadintas pavojaus signalas smegenyse vėliau gali virsti patologiniu nerimu. Gyvenime į valias užtenka natūralių progų bijoti, nereikia jų dar pridėti.
Ne šiaip sau viršelyje pakankamai didelėmis raidėmis užrašyta, kas iliustravo knygą, nes paveikslėliai – taip pat svarbi jos dalis, taip tiksliai išreiškiantys tėvų ir vaikų emocijas tam tikrose situacijose, kad po tų apsiašarojimų vis pradėdavau juoktis. Žodžiu, labai mane paveikusi ir labai man patikusi knyga. Gal kas turit nenaudojamą ir norit man parduot?
Jeigu šiandienykščiai vaikai rodo daugiau pykčio už vakarykščius, galbūt taip yra todėl, kad jie susiduria su daugiau įvairių stimulų, progų pasirinkti, nusivylimų…
Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 10.
