Ir žinai

Yra tokia elementari vaikiška dainelė „If you‘re happy and you know it, clap your hands“, slapčia kupina neribotos išminties ir atsakymų į laimės paieškos klausimus, nes svarbiausia sąlyga ploti rankomis, trepsėti kojomis ir šūkalioti Valio! yra ne buvimas laimingu, o to žinojimas. Nejučia su apgailestavimu imu skaičiuoti visus tuos kartus, kai buvau neapsakomai laiminga, tačiau kažkaip tuo metu mąsčiau apie kitus dalykus ir nuostabios savijautos neįvardinimas neleido iki galo patirti akimirkos pilnatvės. Tik kai laimės minutės-valandos-dienos lieka praeityje, vėliau su nostalgija prisimenamos atrodo tokios saulėtos, mielos, neaptemdytos ir et, kodėl tuomet tinkamai jomis neatsidžiaugiau…

Siekdama taisyti klaidas ir nepražiopsoti geriausių dalykų, nutinkančių man šiame gyvenime, pradėjau dažnai atlikti reguliarius patikrinimus – va dabar, šią akimirką, ar esu laiminga? Greitomis perbėgu kūno pojūčius, persijoju esamą situaciją, ir – ką manai – dažniausiai galiu pasakyti: taip, būtent dabar yra tas momentas, kai esu labai laiminga! Oi, kiek daug kartų per dieną, per savaitę, per metus galiu užtikrintai ir nemeluodama nei sau, nei kitiems tai ištarti… Savo laimingos būties įsisąmoninimas pakylėja ir suteikia laisvę dažniau šypsotis, nei būti surūgusiai.

To šiandien linkiu ir Tau – kai būsi laiminga/-s, nepražiopsok to. Nes paskui bus apmaudu. Mokykis pastebėti.