Iliuzionistas ir aš, visai viena

Pastaruoju metu iš dangaus ėmė kristi ne tik ruduo lietaus pavidalu, bet ir pakvietimai į kiną. Prieš keletą savaičių savo interneto tiekėjo sąskaita žiūrėjau Socialinį tinklapį, o štai neseniai kartu su dideliausiu mėtinės – šokoladinės latte puodu gavau bilietą į Iliuzionistą. Jau seniai brandinau mintį nueiti į kiną viena, tačiau turėjau omeny, kad sėdėsiu tarp nepažįstamų žmonių, o – įsivaizduok – pokštininkas likimas, jau ne pirmą kartą mano įgeidžius suprantantis paraidžiui, ėmė ir atvėrė duris į salę, kurioje aš apskritai buvau vienut vienutėlė žiūrovė! Koks keistas jausmas!

Pirma mintis – sapnuoju. Antra mintis – apie tai būtinai parašysiu tinklaraštyje. Trečia – kaip siaubingai neekologiškai elgiuosi, kiek elektros dėl manęs vienos bus prasukta! Panorau išbėgti iš salės, pasakyti, kad ateisiu į kitą seansą, bet bilietas jau buvo nuskaitytas, o galų gale ką veiksiu porą valandų – važiuosiu namo? Kaži, ar sudegintas kuras atsieis ekologiškiau, ir kas žino, ar vėliau ateis nors vienas žmogus. Taigi mažumėlę pasimuisčiusi, vargais negalais nutildžiusi savo sąžinės priekaištus, išsirinkau pačią viduriniausią kėdę ir jaukiai įsitaisiau. Kai teta ekrane pasiūlė išsijungti telefono garsą – nusijuokiau, ir kam gi skambantis mano mobilusis galėtų sutrukdyti?

Niekas nesiurbčioja kolos, niekas nekikena ir neaptarinėja svarbių reikalų, niekas netriauškina tų suknistų spragėsių, netgi nėra jų kvapo, kurio taip nemėgstu, salėje tik aš ir prancūziška animacija. Piešiniai būtent tokie, kokius atsimenu iš savo prancūzų kalbos vadovėlių – pabrėžtinai elegantiški, su lašeliu ironijos ir nepaprastai gražioje aplinkoje įkurdintais veikėjais; nieko panašaus į holivudinę kompiuterinę grafiką. Siužetas liūdnas – apie niekam nebereikalingus žmones ir klaikią vienatvę, apie tai, kaip klasikinius magijos triukus nuo scenos nuspiria pamaivos roko žvaigždės, stūgaujančios starseiloriškais balsais (tikrai neblogai, turiu pripažinti). Veikėjai pakankamai nebylūs, o jei prašneka, vos spėji sugaudyti, kur angliškas, kur prancūziškas, kur gėlų žodis, dažniausiai jie skamba kaip žmonės iš Simsų žaidimo. Niūrios dienos ryškiomis spalvomis filmas tikrai nenuskaidrina, greičiau palieka švelnų poetinį melancholišką įspūdį.