Hiromi Kawakami: Mokytojo portfelis

Laikai pasikeitė – šiomis dienomis į moterį, keliaujančią vieną, niekas nebežiūri įtariai. Mikliai palydi į kambarį, mikliai papasakoja, kur surasti valgyklą ir vonias, mikliai nurodo išvykimo laiką.
Man irgi nebeliko nieko kito, kaip tik mikliai išsimaudyti, mikliai pavakarieniauti, dar kartą mikliai pasimaudyti – daugiau daryti nebuvo ko. Mikliai užmigau ir kitą rytą mikliai išvykau. Baigta.

Subtiliai santūrus, kuklus žodžių, bet ne emocijų, grynas japoniškas romanas. Apie vienatvę, jos nejaukumą ir privalumus, apie artumo ilgesį, senųjų ir naujųjų vertybių kontrastus.

Kaip ir dera tikram Tekančios saulės šalies kūriniui, žmogaus savijauta čia neatsiejama nuo gamtos, jos reiškiniai visuomet šalia tarsi antraeiliai romano veikėjai. Veiksmas vystosi lėtai, pamažu, jokiu būdu ne strimgalviais, lieka laiko pasimėgauti maistu, paglostyti galvą, panuobodžiauti. Sakiniai glausti, žodžiai ne įmantrūs ar puošnūs, visgi veikėjų santykių atmosferą ar tai, kas vyksta jų viduje, perteikia kuo puikiausiai.

Trisdešimt septynerių moteris gyvena viena, daug dirba ir lankosi baruose. Ten atsitiktinai vis sutinka savo buvusį mokytoją, kuris taip pat yra vienišas. Tarp judviejų užsimezga tyli, bet nuoširdi draugystė.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.