Gvazdikėliai mandarinuose

Jis, sunkiai atsidusęs, atsimerkia, krenkšteli, išpučia nosin sulindusius ciklameninius pūkus, ir lėtai sėsdamasis apsidairo. Miglota ūkanota. Miegota ilgokai. Kita vertus, ir vakarota netrumpokai. Prie lovos mėtosi imbierinių sausainių liekanos, gvazdikėliais susmaigstyti mandarinai, tarp ištirpusių žvakių kvailioja voverės. Patyliukais, ant pirštų galiukų. Kikendamos į delniukus. Mielos mažylės. Jis atsargiai ištempia dešinę koją, po to kairę, lėtų lėčiausiai pasirąžo ir pakyla. Vėsioj ryto prieblandoj jaučiasi sumišęs, sutrikęs ir pasimetęs, paklaustas greičiausiai neatsakytų, kuri šiandien savaitės diena ar kur voverių pusryčių indelis. Susiranda kelnes, dairydamasis pro uždengtą langą kiša koją į vieną klešnę, nesuvokdamas, iš kur tas nepatogumas, kiša antrą – ir kas gi čia? – pilvas nebetelpa! Nustebęs žvilgteli į kelnes, į save veidrodyje – hm, kažkas pasikeitę, arba kelnės, arba jo kūnas, nors abu atrodo pažįstami ir savi, tokie, prie kokių pripratęs, – bet vienas kitam nebetinka. Kaip kartais nutinka žmonoms ir jų vyrams po daugelio bendro gyvenimo metų. Šįkart – kūnui ir kelnėms. Keista. Miglota ūkanota.

Švelniai pešiodamas plaukus nuo nuogų šlaunų jis pėdina link spintos, traukia kitas kelnes, nuoširdžiai tikėdamasis džiuginančio rezultato kiša dešinę koją, kiša kairę – vaje – vėl tas pats! Netelpa pilvas! Dėl visa ko išbando trečias kelnes, ir galiausiai, giliai garsiai atsidusdamas, daro sau skaudžią išvadą: pasikeitė jo kūnas. Kaip bus?

Voverės, nustojusios žaisti, tyliai akimis seka jo judesius, stebi sumišimą veide, pakreipia galveles jam treptelėjus, uodegėlės pūstos, letenėlės gaivios, pilveliai pilni imbierinių sausainių trupinių. Mielos mažylės.

Jam darosi šalta – oda šiurpsta, plaukeliai styro, kelnės per mažos. Lenda atgal po antklode. Prisimena, kad šiandien žadėjo aplankyti Koketę. Ir Anetę. Ir Koletę. Ir kad žadėjo nuo Kalėdų būti ištikimas visoms. Ach taip, nuo Kalėdų. Vakar Kalėdos. Šiandien Kalėdos. Sočios kaip gyvenimas. Ir jis, Kalėdų senis, kaip tyčia šiandien nebetelpa į nė vienas kelnes. Dūsaudamas užsnūsta.

Nosį ima kutenti smilkalo dūmo virvelė, ausį pasiekia jaukus balsas, atsimerkęs įžiūri klampioje tamsoje žėrinčias žvakių liepsneles, apsilaižo sapno cukraus likučius nuo lūpų, ach, ir vėl užsnūdau – atsidūsta.

Šį pasakojimą skiriu vyrui, jogos užsiėmimo galutinio atsipalaidavimo metu savo knarkimu trukdančiam mano ramybei. Laimingų jam Kalėdų.