Guillaume Musso: Butas Paryžiuje

Bet mūsų šeimos gyvenimas padėjo man kai ką suprasti. Atsiradus vaikui, išnyksta visas apmaudas, su kuriuo anksčiau teko gyventi. Dėl pasaulio absurdiškumo, jo bjaurumo, mažiausiai pusės žmonių didelio kvailumo ir bailumo tų, kurie pasiduoda bandos instinktui. Kai turi vaiką, staiga danguje palankiai išsidėsto visos žvaigždės. Visas klaidas, klajones, visus tavo paklydimus išperka paprasčiausia šviesa, sklindanti iš akių, žvelgiančių į tave. 

Jau nebesuskaičiuoju, kelinta čia šiemet mano perskaityta Musso knyga – kuo toliau, tuo labiau autoriaus braižas tampa atpažįstamas, nesunku nustatyti tipiškus modelius, veikėjų bruožai tam tikra prasme kartojasi.

Perskaičius kokį trečdalį romano mąsčiau sau – tai turbūt paskutinis Musso kūrinys, kurį skaitau, nes nors ir įdomu, tie šablonai nebeintriguoja. Tačiau vėliau veiksmas taip įsisuko, siužeto srovė taip mane pagavo, kad širdis daužėsi tarsi skriejant amerikietiškais kalneliais. Švyst į vieną pusę – na, jau numanau, kaip čia pasisuks reikalai, tada – švyst į priešingą pusę! Malonumas neišpasakytas! Tai atsiimu savo žodžius, skaitysiu Musso tiek, kiek jis rašys!

Painus detektyvas plačioje geografijoje – nuo Paryžiaus ir Madrido iki Niujorko, charizmatiški veikėjai su tamsiais vidiniais demonais – buvusi policininkė, garsus dramaturgas, talentingas dailininkas – šis, deja, jau miręs. Įtraukianti istorija, pakankamai peno filosofiniams pamąstymams, žiupsnelis sukrečiančio žiaurumo.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.