grynas-P-tikras-U-švarus-R-aiškus-E-paprastas

So if I betray You, I won’t be the first, You won’t be the last, oh something once pure…

Kai ieškau iliustracijos savo gyvenimui, dažniausiai paieškos laukelyje rašau „pure”. Myliu lietuvių kalbą, bet tokio pure žodžio, kuris pure prasmę išreikštų, nėra vieno viename: tik sudėtinis grynas-tikras-švarus-aiškus-paprastas.

Pakraupusiems nuo mano namų ryškumo kantriai aiškinu: spalva yra spalva, o ne atspalvis. Neapkęsčiau, jei kas apie mano sienas sakytų rausvos-gelsvos-melsvos… Fu. Viskas yra pure: raudona, geltona, mėlyna. Tikri spalvos įsikūnijimai. Stipru.

Ir oi kaip nepakenčiu arbatytės-kavytės, triskart per daug vandeniu praskiestos…

Mano gyvenimai, jausmai, mintys, nuotaikos, požiūriai – viską siekiu kristalizuoti iki tobulo purity. Įvardinti reiškiniai tampa lengviau valdomi, problemos greičiau išsprendžiamos, jausmai aiškiau suvokiami. Egzistencija lengvesnė. Pakilus penkiolika centimetrų nuo grindų, pameni. Ne juoda-balta, nesuprask manęs klaidingai, ne, pure. Ir ne idealu (kažkaip =nuobodu), tiesiog gryna-švaru-paprasta.

Neapibrėžtumas kelia nerimą. Purity suteikia saugumą.

„… ir kai aš valgau aš nedarau nieko kito tik valgau. Kai einu – einu, ir tai viskas. <…> Aš negyvenu nei praeitimi, nei ateitimi. Aš esu dabartyje, ir tik ji mane domina. Ir tu, jei sugebėsi visuomet gyventi dabartimi, būsi laimingas žmogus. Tu suprasi, kad yra gyvybė dykumoje, kad dangus žvaigždėtas, ir kad vyrai kariauja, nes tai būdinga žmogaus prigimčiai. Tavo gyvenimas taps švente, vienu didžiuliu festivaliu, nes jis – tik šiuo metu išgyvenama akimirka, tik tiek,” – prieš Paulo Coelho Dzen mokytojai apie tą patį kalbėjo.

So pure, Alanis, such an expression…