Grigorijus Kanovičius: Miestelio romansas

Virš vienkiemio tvyrojo neįtikėtina, svaiginanti tyla.
Danguje spindėjo prisirpusios birželio žvaigždės.
Aplink sodybą lyg riteriai stovėjo išsirikiavę kaštonai, saugodami šią pirmapradę ramybę.
Ir nebuvo tą vakarą pasaulyje nei vokiečių, nei lietuvių, nei žydų.
Buvo ir, rodės, per amžius bus tik ši aštriai kvepianti šienu raminanti tyla, tik šis sapnas žemėje po žvaigždėmis, nesuteptas nei šventvagiška neapykanta, nei liejamu krauju.

Nedaug teko skaityti žydų literatūros apie žydus, tad su malonumu ėmiausi šios – apie tarpukariu Jonavoje gyvenusią šeimą, jos kasdienybę ir likimo vingius. Mano pačios proseneliai ir seneliai tuo metu gyveno šiame mažame gražiame miestelyje prie upės, bet nežinojau, kad tuo metu Jonavoje apie pusę gyventojų sudarė žydai. Buvo įdomu skaityti apie iš vaikystės žinomas vietoves ir pažvelgti į jas naujai.

Sėdint ant švarplėto suolo mano mintys vis sukosi apie pražuvusią žydų planetą. Kelintą kartą aš stengiausi prislopinti savo liūdesį, įtikinėdamas save: jeigu mes abejingumo cementu neužmūrysime savo persisotinusių nelaimių sielų ir iki amžiaus pabaigos ūkausimės su tais, kurių nespėjome nei apraudoti, nei palydėti į paskutinę kelionę, tarsi pratęsime jų gyvenimą savo atmintyje. Juk atmintis – tai mūsų bendras stogas, po kuriuo įsikūrę gyvieji ir mirusieji, teisuoliai ir nuodėmingieji, žudikai ir aukos. Kad ir kaip norėtum, nieko iš ten neiškeldinsi, nes amžininkų neleista pasirinkti.

Visgi romanas savo turiniu ir kalba ne itin mane sužavėjo – dialogai neįtikinantys, netikroviški, daromos elementarios stiliaus klaidos – kartojamos tos pačios frazės vienas po kito einančiuose sakiniuose, veikėjų paveikslai iki galo neišdirbti ir neišryškinti. Stebiuosi, kad rašytojas už kitus kūrinius yra gavęs nemažai apdovanojimų ir vertinamas literatūros pasaulyje (pati daugiau nieko jo nesu skaičiusi), nes šioje knygoje perlų neradau.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 7.