Gregory David Roberts: Kalno šešėlis
Tikėjimas yra viskas, kiekvieną gyvenimo akimirką, net miegant. Tikėjimas motina, seserimi, broliu ar draugu; tikėjimas, kad kiti sustos užsidegus raudonai šviesai, tikėjimas lakūnu ir mechanikais, parengusiais lėktuvą skrydžiui, tikėjimas mokytojais, kuriems kasdien daugeliui valandų patiki savo vaikus, tikėjimas policininkais, ugniagesiais ir automechanikais, tikėjimas, kad mylimas žmogus tavęs lauks, kai grįši namo.
Godžiai griebiau Šantaramo tęsinį, kol pirmosios dalies įspūdžiai dar neišblėso, ir taip gera buvo vėl pasinerti į pagrindinio veikėjo gyvenimo nuotykį Indijoje, kad tie beveik aštuoni šimtai puslapių kone nepastebimai sutirpo rankose. Toks keistas paradoksas – nors antrą kartą šių knygų tikrai neskaityčiau, tęsinius krimsčiau nors ir kasdien savaičių savaites, tarsi kokį mėgstamą serialą su gerai pažįstamais veikėjais spoksočiau.
Šiai visatos daliai prireikė labai ilgo laiko, keturiolikos milijardų metų, kad čia atsirastų sąmonė, gebanti suvokti ir apskaičiuoti visatos amžių. Mes negalime leisti, kad tie keturiolika milijardų metų būtų iššvaistyti. Mes neturime moralinės teisės eikvoti, kenkti ar naikinti savo sąmonės. Ir neturime teisės atsižadėti valios, brangiausio ir gražiausio dalyko visatoje. Mes privalome mokytis, pažinti, abejoti, būti dori, sąžiningi ir patikimi piliečiai. O didžiausia mūsų pareiga – suvienyti savo sąmonę su bet kuria laisva sąmone bendro tikslo – meilės – vardu.
Jei patiko Šantaramas, patiks ir Kalno šešėlis, nors, tiesa, skaitydama pastarąjį balsu nė karto nenusikvatojau, priešingai nei su pirmuoju. Na, pagrindinis veikėjas jau su Indija gerai susipažinęs, jam nebenutinka kuriozų ir linksmų nesusipratimų dėl kultūrinių skirtumų. Tačiau nuotykiai tęsiasi, tyko pavojai, rezgamos ir išaiškinamos paslaptys, ore tvyro meilė ir apie visa tai tiesiog labai smagu skaityti!
Visa, kas iš tikrųjų svarbu, būdinga kiekvienam. Meilė ir tikėjimas, pasitikėjimas ir užuojauta, šeima ir draugystė, saulėlydžiai ir pagarbios baimės giesmės: kiekvienas noras, gimęs iš žmogiškumo, būdingas kiekvienam. Žmonija šią mūsų likimo akimirką panaši į vaiką, kuris negalvodamas ir nesuprasdamas pučia į pienės ratilą. Bet vaiko nuostaba dėl šio stebuklo yra mūsų nuostaba, ir gėriui, kurį galime daryti, kai žmonių širdys susijungia, nėra ribų. Tai mūsų tiesa. Tai mūsų istorija. Tai žodžio „Dievas“ prasmė: mes esame viena. Mes esame viena. Mes esame viena.
Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.
