Graži melagė

Nusiraminimui po nemalonaus telefoninio pokalbio atsiverčiau delfį, paskaičiau apie tai, kad mes itin daug meluojam. Net ir tai moteriškutei, kurią aš ką tik „…labai nuliūdinau“, pamelavau, kad man gaila, nors man iš tikrųjų nė velnio nerūpi su ja aptarinėti savo darbo reikalus, nes tai darau su savo bosu. Jei kai kurie žmonės visame kame nori dalyvauti ir nusivilia, kai kas nors vyksta be jų žinios – kieno problemos? Uf, garai man iš ausų rūksta. Nes teisi esu, bliamba. Ir mandagi dar priedo.

Love me love me pretend that you love me, burkuodavo Nina Persson. Kiek daug dalykų nežinau, kiek daug dalykų nenorėčiau žinoti, nors jei paklaustum, sakyčiau, kad būtinai turėtum man tai pasakyt. Vat ir rinkis kas sekundę, filtruok tiesos grūdus, vyniok juos į paauksuotus švelnių žodžių popieriukus, neskaudink manęs. Kai per daug auksiukų, pradedam galvoti, kad viskas yra melas, todėl karts nuo karto ką nors neteigiamo pasakyti yra sveika. Mažas grūdelis nemalonios teisybės, ir vėl toliau filtruojam tiesą: sakyt – nesakyt, sakyt ne viską – sakyt pagražinus…

Būtų labai šaunu dabar pagooglinti ir nuorodėlę įdėt į tai, ką dabar cituosiu, bet tingia kate apsimesiu, tai žodžiu kažkas labai protingas (į komentarus galit nuorodą nukopint, jei žinot, kas jis) sakė, kad kiekvieną kartą, kai ką nors ruošiesi sakyt, savo žodžius turėtum praleisti pro tris patikrinimų vartus: ar Tavo žodžiai teisingi, ar jie reikalingi (kiek daug nesąmonių mes prišnekam tiesiog šiaip sau), ir ar jie bus malonūs tam žmogui, kuriam sakai. Jei taip taip taip – go ahead ir sakyk.

Ok, paskambino mama į tą patį telefoną ir pravalė laidus nuo tos moters nusivylusio pykčio, jau geriau.