Graham Swift: Motinų sekmadienis

Ji taps rašytoja, o kadangi bus rašytoja arba kadangi būtent dėl to bus tapusi rašytoja, ją nuolat glumins žodžių netikrumas. Žodis – ne dalykas, ne. Dalykas – ne žodis. Tačiau kažkaip abu tie – dalykai – tapo neišskiriami. Galbūt viskas tėra baisi klastotė? Žodžiai buvo tarytum nematoma oda, aptraukianti pasaulį ir suteikianti jam realumo. Tačiau negalėtum sakyti, kad pasaulio nebūtų, kad jis nebūtų tikras, jeigu atimtume žodžius. Geriausiu atveju atrodė, kad daiktai gali suteikti prasmę žodžiams, kurie juos pavadina, ir kad žodžiai gali suteikti prasmę viskam.

Trumpas, koncentruotas, aiškus ir sodrus kaip aštraus instrumento pjūvis romanas apie tai, ką reiškia būti moterimi, meiluže, rašytoja. Tiesa, man visuomet atrodo keistokai, kai apie tai rašo autorius vyras, bet tikriausiai tai yra tikrojo genialaus talento ženklas – juk rašytojas visuomet įsikūnija į skirtingus personažus, kurių kailyje kartais gal net ir neįmanoma pabuvoti.

„Motinų sekmadienis” – tai pasakojimas apie XX a. pradžioje gyvenančią tarnaitę, kuri tyrinėja pasaulį ir save. Taip giliai analizuoja, kad galiausiai tampa rašytoja. Romanas itin tapybiškas, malonus skaityti, nors kalbama apie ne visai saldžius dalykus, bet juntamas tarytum koks skaidrumas, šviesumas, lengvumas žodžiuose.

Rekomenduoju ieškantiems trumpo kokybiško skaitinio.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.