Gabija Grušaitė: Grybo sapnas

Staiga suprantu, kad aš, kuri esu šiame įskilime, nesu linijinė progresija tarp skirtingų būsenų, o visai nauja būtybė, iškylanti iš niekur ir vėl išnykstanti.
Jau nebesu ta moteris, kuri nervingai gniauždama vairą važiuoja per mišką tolyn nuo savo vyro ir neišsipildžiusio gyvenimo, bijodama, kad atsidurs dar viename akligatvyje. Bet durys dar neatsidarė, dar neturiu jokių atsakymų, suvokimo ar sprendimų.
Durų rankenos šaltyje pagaunu amžinybės atspalvį.
Šią akimirką nusitrina visi neišsipildymai ir naktis atsiskleidžia iki galo. Lyg į vieną įkvėpimą tilptų ištisos visatos. Lyg būčiau kažkas daugiau nei vienas žmogus – amžinas energijos tekėjimas.
Galbūt taip atrodo gyvenimas be grybo sapno? O gal taip pasaulį mato grybai, kurie nėra prisirišę prie kokio nors aš?

Dar neseniai labai skeptiškai žvelgiau į lietuvių autorių kūrybą, bet štai jau kelinta iš eilės knyga, kurią vertinu pačiais aukščiausiais balais! Romanas pakankamai įvairialypis ir tikiu, kad kai kuriems skaitytojams vienos jo dalys gali labai patikti, kitos gi kelti nuobodulį ar atstūmimą.

Pirmoji dalis – tai utopija ar distopija (kaip pažiūrėsi), nukelianti mus į 2051-ųjų Lietuvą. Smagu skaityti, logiškai pagrįsta, tik pagrindinės veikėjos nelaimingumas pamažu ima erzinti.

Kita dalis – mokslinio tipo esė apie tai, kodėl žmonija pasiekė tiek, kiek pasiekė, kodėl mes nuolat nerimstame ir ieškome kažko geresnio, nors iš esmės jau yra gerai (jokios kitos gyvūnų rūšys taip nesielgia). Keliama argumentuota hipotezė apie mumyse gyvenantį grybą.

Ir galiausiai keleto susijusių veikėjų istorijos iš 2025-ųjų, kuriose bendras vardiklis vėlgi yra nerimas, nepasitenkinimas gyvenimu ir savimi, egzistencinės tuštumos jausmas ir nepaaiškinamas „kažko daugiau” ilgesys.

Labiausiai užkabino pati tema – apie mūsų sąmonės prigimtį, apie tariamą jos nepriklausomybę, apie tai, kaip mes matom tuos pačius dalykus iš absoliučiai skirtingų paradigmų.

Nepatiko tai, kad veikėjai tarpusavyje itin panašūs, nėra ryškaus charakteringumo, sunku iš kalbos manieros ar minčių srauto atpažinti, kas čia taip kalba. Na ir to nelaimingumo per daug, mano pajautimu. Gal čia toks nacionalinis mūsų literatūros bruožas.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 10.