Fredrik Backman: Gyveno kartą Uvė

Mirtis – toks keistas dalykas. Žmonės neretai nugyvena gyvenimą, tarsi ji neegzistuotų, nors mirtis bene geriausiai pagrindžia esmines gyvenimo atkarpas. Vieni laikui atėjus tiek ją jaučiame, kad gyvename veržliau, labiau užsispyrę, labiau įsiutę. Kitiems nuolatos reikia jos buvimo šalia, kad bent suvoktų, kas ta jos priešingybė. O dar kiti, žiūrėk, tiek į ją pasineria, kad atsisėda laukiamajame dar šviesmečiai iki jai pranešant apie savo atvykimą. Mes jos bijome, tačiau daugumai iš mūsų dar baisiau, kad ji ištiks ką nors kitą, ne mus pačius. Nes didžiausia mirties baimė ta, kad ji praeis pro šalį. O mes liksime vieni.

Po „Pilnos burnos paukščių” norėjosi kažko lengvo, malonaus, paprasto ir smagaus. Buvau mačiusi filmą apie Uvę, galvojau – va, kaip tik tinkama knyga bus. Tačiau kino juosta visgi neperteikė istorijos gylio, veriančio iki pat širdies. O romanas tiesiog visapusiškai užkerėjo!

Senas bambeklis Uvė, mirus mylimai žmonai, nebemato prasmės gyventi ir pats. Pasaulis ritasi žemyn, jame vis daugiau erzinančių dalykų, o žmonės vis kvailėja ir praranda esminius gebėjimus. Miręs jis greičiau vėl susitiktų su Sonja!

Žinoma, kaip mat atsiranda veikėjų ir įvykių, kaskart sutrukdančių Uvei nusižudyti. Situacijos piešiamos komiškai, vertimas į lietuvių kalbą nuostabus – toks natūralus ir tikroviškas, kad atrodo, kad kaimynų paaugliai šalia šnekasi.

Tačiau humoras ir šypsenos – tai užsklanda giliems jausmams, bukai vienatvei ir gyvai atjautai. Vidinis Uvės pasaulis atsiskleidžia per pamažiukais pasakojamą jo gyvenimo istoriją, nuo vaikystės iki šių dienų.

Romane telpa viskas, ko reikia tobulam skaitiniui: įtikinantys personažai, smagiai vinguriuojantis siužetas, istorija, sukelianti tiek juoką balsu, tiek ašaras, ir filosofiškai nuteikianti pasakojimo šerdis.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 10.