Fiodoras Dostojevskis: Nusikaltimas ir bausmė

Pastebėsim prie progos vieną jo visų baigtinių sprendimų šiuo reikalu savotiškumą. Jis turėjo vieną keistą savybę: juo jie būdavo arčiau baigtinumo, juo nežmoniškesni, beprasmiškesni tuoj imdavo rodytis jam pačiam. Nepaisant visos kankinamos vidinės kovos, jis niekad, nė vieną akimirką per visą tą laiką negalėjo tikėti savo sumanymų įvykdomumu.

Dostojevskį imti ir skaityti visuomet bauginančiai smagu – tiek daug puslapių, gąsdina, bet tikriausiai bus gera knyga, džiugu. Šįkart išties nelabai ir pasijuto tie beveik šeši šimtai – laiko, per kurį perskaičiau knygą, taip, bet tikrai nebuvo nuobodu, be reikalo ištęsta ar panašiai.

Aš tik savo pagrindine mintimi tikiu. O ji yra kaip tik tokia, kad žmonės prigimties dėsnio skirstomi apskritai į du skyrius: į žemesniuosius (paprastuosius), tai yra, taip sakant, į medžiagą, kuri tinka vien gaminti į save panašiems, ir į tikruosius žmones, tai yra turinčius gabumą arba talentą tarti savo aplinkoje naują žodį. Poskyrių čia, žinoma, begalės, bet žymės, iš kurių tuos skyrius atpažįstame, yra gan ryškios: pirmasis skyrius — tai yra medžiaga, bendrai sakant, žmonės savo prigimtimi konservatyvūs, padorūs, gyvena paklusnybėje ir mėgsta būti paklusnūs.

Labai atkreipiau dėmesį į tai, kaip šis klasikas stropiai, atidžiai ir nuosekliai pasineria į asmenybės psichologiją, viską išnarsto, iššniukštinėja ir gražiai dailiai pateikia skaitytojui. Puiki, įdomi ir įsimenanti knyga.

O kai mergaitės širdžiai pasidaro gaila,tai jau, žinoma, tai jai visų pavojingiausia. Jau tada būtinai ateis noras ir „išgelbėti”, ir pamokyti, ir prikelti, paskatinti žmogų kilnesniems tikslams ir atgaivinti jį naujam gyvenimui bei veiklai, — na, žinai, kiek galima prisvajoti šitaip?

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.