Fernando Pessoa: Poezijos rinktinė

Ar man svarbūs tie žmonės,
Kurie kenčia arba mano, kad kenčia?
Jei jie jaustų kaip aš – nekentėtų.
Visas pasaulio blogis kyla iš to, kad mes domimės vieni kitais,
Darydami ir gera, ir bloga.
Mums turi pakakti mūsų sielų ir dangas, ir žemės.
Kai nori daugiau, – viską prarandi ir kenti.

Prieš keletą metų savo mėgstamo rašytojo Saramago dėka sužinojau apie kitą nuostabų jo tėvynainį – Fernando Pessoa, kuris pasirašėdavo net septyniasdešimčia heteronimų, ir štai pagaliau mano rankose atsirado jo poezijos rinktinė. Eilės, kurias poetas rašė kaip Alberto Caeiro, gerokai skiriasi nuo tų, kurias pasirašėjo Alvaro de Campos slapyvardžiu, tačiau ir tos, ir tos, yra puikios. Man atrodo, kad žmonės šiais laikais pernelyg nepelnytai pamiršo poeziją, o juk joje slypi tiek daug grožio ir tiesos, kuriuos sunku pagauti ir užfiksuoti kitomis kūrybinės raiškos priemonėmis. Šalia grožio ir tiesos Pessoa eilės yra ir nepaprastai filosofinės, nors autorius vis stengėsi tai neigti, giliai egzistencialistinės ir įtaigiai sugeba perteikti beigi pakreipti požiūrį į pasaulį, į save, į problemas ir dilemas. Man atrodo, kad žmogus turėtų būti labai storos odos ir nejautrus, jei nesugebėtų paskaitęs tokius eilėraščius pasijusti laimingesniu. Aš tikrai pasijutau. Puiki terapija.

Mes gyvename prieš pradėdami filosofuoti, mes egzistuojame prieš pradėdami suvokti,
Ir tai, kas atsiranda pirmiau, nusipelno pirmenybės ir pagarbos.
Taip, prieš tapdami vidujais, pirma mes būname išoriški.
Todėl iš esmės esame išoriški.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 9.