F. Scott Fitzgerald: Didysis Getsbis

Man norėjosi ištrūkti į lauką, nueiti švelnioj prieblandoj iki parko, bet kaskart, vos pakilęs eiti, vėl būdavau įtrauktas į kokį karštą ir aršų ginčą, kuris tarsi virvėmis pririšdavo mane prie kėdės. Galbūt tuo metu atsitiktinis praeivis žiūrėjo iš tamsėjančios gatvės į geltonus mūsų langus ir svarstė, kokios žmonių paslaptys už jų slypi. Ir aš drauge su juo žiūrėjau ir svarsčiau. Buvau tuo pat metu viduje ir lauke, žavėjausi ir drauge bodėjausi neišsenkančia gyvenimo įvairove.

Kūrinys, pakliūnantis beveik į visus „privalomų per gyvenimą perskaityti knygų“ sąrašus, jo autorius vadinamas vienu iškiliausių JAV rašytojų, o Didysis Getsbis – tikru literatūros šedevru. Kai prieš atsiversdamas pirmą knygos puslapį esi prifarširuotas doze tokių ditirambų, nori nenori romaną vertinti kritiškiau, atidžiau ir priekabiau. Jei kas manęs prašytų patarti, ką reikėtų būtinai perskaityti prieš atsigulant po žeme, nė nepagalvočiau apie šią knygą. Tikrai. Nors romano toli gražu negalėčiau pavadinti beverčiu šlamštu, į stebuklingas aukštumas jo taip pat nekelčiau.

Jis nusišypsojo taip supratingai, kur ten – daugiau negu supratingai. Tokią šypseną, skleidžiančią neišsenkamą pasitikėjimą, padrąsinimą, pamatai tik kokius keturis penkis kartus gyvenime. Akimirką ji tarsi aprėpia visą išorinį pasaulį, paskui, negalėdama atsispirti jūsų žavesiui, grįžta ir susitelkia prie jūsų. Ir jaučiate, kad jus supranta taip, kaip pageidaujate būti suprastas, tiki jumis taip, kaip pats norėtumėte savimi tikėti, ir mato jus tiksliai tokį, koks labiausiai trokštate atrodyti.

Labiausiai sužavėjo puikus plaukiantis, tiesiog palengva plūstantis ir užliūliuojantis rašytojo kalbos tonas, kai skanūs tarsi saldainiukai žodžiai be vargo byra vienas paskui kitą, atskiriami lengvabūdiškais kableliais, ir nori nenori įsupa į kuriamos istorijos peizažą. Net keista, kai paskaitai, kad rašytojas ilgai dirbo perrašinėdamas knygą, šlifuodamas ją ir tobulindamas – romanas toli gražu neatrodo sunkiai per vargus išstenėtas, priešingai – jis skamba tarsi parašytas vienu ypu, stebuklingam įkvėpimui apėmus. Tas lengvumas ir žodžio valdymo meistriškumas tikrai žavi. Tuo tarpu siužetas, laikmečio istorijos įprasminimas, veikėjų portretai tarsi lieka antrame plane ir tiek…

Štai kas man Vidurio Vakarai. Ne prerijos, ne kviečių laukai, ne nuošalūs švedų miesteliai, bet mano jaunystės traukiniai, vežantys namo, ir gatvių žibintai, ir rogių žvangučiai šerkšnotoje tamsoje, ir kalėdinių vainikų šešėliai ant sniego, krintantys nuo apšviestų langų. Aš dalis visa to; truputį melancholiškas nuo ilgų žiemų, truputį savimi pasitikintis, nes augau Karavėjų namuose, mieste, kur namai dar ir dabar vadinami šeimininkų vardais.

176 įspūdingai plaukiančios kalbos puslapiai.

Getsbis tikėjo žaliuoju žiburėliu, pašėlusia ateitimi, kuri metai po metų traukiasi nuo mūsų tolyn. Ji išsprūdo mums iš rankų anuomet, bet nesvarbu – rytoj mes bėgsime dar greičiau, ištiesime rankas dar toliau… Ir vieną gražų rytą…
Taip mes stengiamės plaukti pirmyn kovodami su srove, bet ji vis neša ir neša mūsų laivelius atgal į praeitį.