Exity

Ir jei neišvengiamai kiekviena kelionė palieka tam tikrą pėdsaką mūsų patirtyse, perkeičia kažką bent kiekybiškai – platesnio akiračio ar gausesnių žinių prasme, kai kurios kelionės yra kokybinių transformacijų milžinės (ir palaimintas tas, kuris į jas pakviečiamas, pasakytų Kai Kas). Pakeičia gyvenimo tiesės kryptį, atsako į klausimus, dovanoja aiškumą, apiberia stebuklais, padeda tašką.

Netgi kalbėti apie tai nesinori, atrodo kvaila žarstytis, sklaidytis ir tuščiažodžiauti, juolab kad kelionės dienoraštis rašytas beveik triskart per dieną, kai nebetilpo nutinkantys dalykai galvoje, viskas liejosi popieriun, kad būtų įrodymas ateities sau – tai ne sapnas, tai vyko su manimi, tai buvo duodama man, tai buvo imama iš manęs. O netgi ir keistokai kai kas skambėtų, kaip pamišėlės kliedesiai, kaip įmantriai suregztos paranojikės pasakos.

Todėl šiuo įrašu tiesiog noriu paminėti, kad buvo Taip, nes, bet kokiu atveju, mano tinklaraštis – mano dienoraštis, mano gyvenimo apmatai fiksuojami čia, ir todėl.

Ir dar labai gaila, bet atrodo, kad daugiau nebesugrįšiu TEN, nes tos vietos misija mano gyvenime baigta, aišku, vengiu kategoriškumo, vengiu sakyti niekada, juolab kad ir norėčiau, ir nesunku fiziškai anei materialiai, tad o gal, kadanors. Pradėjau tą vietą lyginti su Dingusiųjų Sala, kuri gyvena savo atskirą individualų gyvenimą, geba pasikviesti žmones, juos gydyti, keisti jų likimus, būti šimtąkart daugiau, nei smėlio ir palmių lopinėlis vandenyne. Tik ji negąsdina, priešingai, šnabžda Nebijok. Ačiū Jai.