Ėrichas Marija Remarkas – Marlena Dytrich: Aistros įrodymai: “Pasakyk, kad mane myli…”

Eikš į mano glėbį. Mes kartu mažame kambarėlyje, o lauke naktis ir visas pasaulis. Turim lempą ir lovą, ir savo širdis, ir šilumą savo galvose, kuri vadinama gyvenimu. Taigi turime tai – šitą trumpą ir ilgą atodūsį, kuris yra būtis. Daugiau nebenorime sielvartingai ir išsižadėdami žvelgti atgal. Tai mumyse ir niekur nedings, o vienas kitam tai grąžinsime. Ratas užsidarė ir praeitis tyli.

Kadaise paauglystėje Remarkas buvo pats mylimiausias rašytojas, o Triumfo arka – mylimiausia knyga, kurią perskaičiau tris ar keturis kartus. Ir štai tik dabar sužinojau, kad ją autorius buvo paskyręs savo didžiausiai gyvenimo meilei – žavingajai Marlenai Dytrich. Reikės dar kartą paskaityti, jaučiu, kitomis akimis.

Gyvenimas nesensta; senstame mes; ir nuo mūsų priklauso, ar nesensim. Tu būtum buvusi jauna, kol buvai su mumis ir darei mūsų gyvenimą pilnesnį ir turtingesnį, – nes tu ir mes, visi žinojom antrą didžiąją paslaptį: atgarsio paslaptį. Tebūnie tai mūsų stiprybė ir silpnybė. Galėjome aidėti kaip varpai, – ir kaip šiukšliakibiriai, – priklausomai nuo to, kas ką mums į vidų šaukė.

Beveik visa knygą sudaro Remarko laiškai Marlenai, kuriuose jis, kaip ir dera talentingam rašytojui, išliejo ne tik meilę, ilgesį ir subtilių pojūčių prisiminimus apie malonias akimirkas, bet ir originalias idėjas, atskleidė pažeidžiamiausią savo pusę, kuri mažai kam buvo numanoma. Kažkaip ir smalsu, ir drauge nejauku skaityti kažkieno meilės laiškus, juk tai nepaprastai intymus dalykas, tarsi klausytumeis svetimų pokalbių telefonu ar žiūrėtum pro rakto skylutę. Bet meilė buvo tokia galinga, užburianti ir atimanti žadą, kad visgi buvo nuspręsta, jog tokius laiškus verta ir publikuoti, ir skaityti daug daug kartų.

Žmoguje tau priklauso tik tai, ką jame pakeitei…

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.