Emilija Brontė: Vėtrų kalnas
Tačiau vieną kartą mes kone susibarėm. Jis pasakė, kad maloniausia praleisti karštą vasaros dieną, kai guli ant viržių vidury lauko nuo ryto iki vakaro ir aplinkui gėlėse mieguistai dūzgia bitės, o aukštai virš galvos čiulba vieversėliai ir visą laiką ryškiai šviečia saulė, ir tvaska mėlynas giedras dangus. Toks jo dangiškosios laimės idealas. O manasis: suptis šnarančiame žaliame medyje, kai pučia vakaris vėjas ir danguje greitai lekia ryškūs balti debesys, ir ne tik vieversėliai, bet ir strazdai, ir čivyliai, ir gegutės be paliovos skleidžia savo muziką, o tolumoje matyti viržynas, perkirstas į tamsias vėsias lomas; o šalia nuo vėjelio banguoja aukšta žolė; ir miškai, ir triukšmingi upeliai, ir visas pasaulis nubudęs šėlsta iš džiaugsmo. Jis nori, kad viskas būtų ramybės ekstazėje, o aš – kad viskas žaižaruotų ir šoktų, aistringai džiūgaudami.
Duoklė klasikai. Nes knygos pavadinimas šimtus kartų girdėtas, o pats kūrinys neskaitytas. Nemalonu. Nesigailiu, kad perskaičiau, negaliu pasakyti, kad buvo nuobodu, tačiau visgi palyginus su autorės sesutės Šarlotės kūryba, labiau būčiau linkusi literatūros šedevru vadinti pastarosios Džeinę Eir, o ne Vėtrų kalną. Taip, jame visko daug vyksta – nors knygoje puslapių sąlyginai nedaug – verda gyvenimas, kunkuliuoja aistros, veikėjai laksto pirmyn atgal nuo Strazdų sodybos iki Vėtrų kalno per tuos nelemtus viržynus, myli ir neapkenčia vienas kito, tuokiasi tarpusavyje, lyg pasaulyje daugiau nebūtų kitų žmonių…
– Aš žinau, kad jo prigimtis bloga, – pasakė Ketrina, – jis jūsų sūnus. Bet aš džiaugiuosi, kad aš geresnė, nes galiu atleisti; žinau, kad jis mane myli, todėl ir aš jį myliu. Misteri Hitklifai, jūs nieko neturit, kas jus mylėtų, ir kaip jūs besistengtumėt padaryti mus nelaimingus, mums už viską atlygina mintis, kad jūsų žiaurumas kyla iš to, kad jūs dar labiau nelaimingas! Juk jūs nelaimingas? Vienišas kaip velnias ir toks pats pavydus! Jūsų niekas nemyli, niekas jūsų neapraudos, kai numirsit! Nenorėčiau būti jūsų vietoje!
Bet. Nors aiškus ir suprantamas rašytojos noras atskleisti veikėjų prigimtį per jų elgesio aprašymus, parodyti, kokią įtaką daro netinkamas auklėjimas ir meilės vaikystėje stoka, visgi knygos charakteriai man atrodo pernelyg dirbtini, vienareikšmiški, šabloniški, neįtikinantys savo gyvumu. Ir dar mane gerokai nustebino tas faktas, kad nors romane neįvykdoma nė viena žmogžudystė, ankstyvų mirčių jame daugiau, nei kokiame detektyve apie serijinį žudiką psichopatą.
Pirma, stebinantis jo panašumas į Ketriną baisiai surišo jį su ja. Tu gali pamanyti, kad tai labiausiai veikia mano vaizduotę, bet iš tikrųjų tai nereikšmingiausias dalykas, nes kas gi manęs neriša su ja? Ir kas man jos neprimena? Kai tik pasižiūriu į grindis, ant plytelių tuoj atsiranda jos veidas. Jis kiekviename debesyje, kiekviename medyje – naktį pripildo orą, o dieną įžiūrimas kiekviename daikte – visur mane supa jos atvaizdas! Patys paprasčiausi vyrų ir moterų veidai, mano paties bruožai, – viskas erzina mane tuo panašumu. Visas pasaulis – baisus rinkinys daiktų, primenančių, kad ji gyveno ir kad aš jos netekau.
228 klasikiniai moteriško romano puslapiai.
Kurį laiką vaikščiojau aplinkui kapus po šiuo maloniu dangum; stebėjau, kaip skraido drugeliai virš viržių ir katinėlių, klausiausi švelnaus vėjelio kvėpavimo žolėje – ir stebėjaus, kaip gali žmonėms pasirodyti, kad neramus miegas tų, kurie miega šioje ramioje žemėje.