Elizabeth Gilbert: Valgyk. Melskis. Mylėk
Keliaudama jaučiuosi laiminga tarsi jauna motina, kuri džiaugiasi savo nepakenčiamu, pilvo dieglių kamuojamu, neramiu kūdikiu. Man nesvarbu, ką kelionė man iškrės. Aš ją dievinu, nes ji yra mano, nes ji – tokia pati kaip aš. Net jeigu ji (tarsi kūdikis) mane apvemtų, nė kiek nenusiminčiau.
Ši knyga, spėju, šiuo metu yra labai populiari – girdžiu apie ją kalbant draugų rate bei jogos persirengimo kambariuose, tačiau jos ėmiausi ne dėl to. Visų pirma, mane labai domina moterys, vienos keliaujančios Indijon. O kai jau pradėjau skaityt, negalėjau atsitraukt. Nereliai užkabino! Knygos autorė yra nepaprastai nuoširdi, atvira, sąžininga, drąsiai apnuoginanti širdį ir slapčiausias gyvenimo detales, o jos požiūris į pasaulį toks mielas ir savas…
Nieko neveikimo grožis yra italo bet kokio darbo tikslas, galutinis laimėjimas, su kuriuo kuo nuoširdžiausiai visi jį sveikina. Kuo subtiliau ir žavingiau jis gali nieko neveikti, tuo didesnis jo gyvenimo laimėjimas. Norint tai patirti nebūtinai reikia būti turtingam.
Pilna burna krimsdama iš puslapio į puslapį besiliejančias mintis nespėjau lankstyti pirštų skaičiuodama dalykus, kuriais esu panaši į šią rašytoją – dievinu itališką virtuvę, nieko neveikimo žavesį, keliones, tikiu dieviška jogos galia ir dar tas jos požiūris į vaikų neturėjimą…
Kai man sukako trisdešimt, labai nustebau, kad nenoriu vaikų. Trisdešimt penkerių vis dar nežinojau, ką galvosiu sulaukusi keturiasdešimties. Tačiau tuo tarpu gyvendama viena jaučiausi gerai. Buvau įsitikinusi, jog nepulsiu gimdyti vien todėl, kad vėliau nesigailėčiau jų neturinti. Nejaučiau didelio poreikio padovanoti pasauliui daugiau gyventojų. Suprantu, jog kai kurie žmonės dauginasi tik todėl, kad paskui nesigailėtų. Jie gimdo vaikus dėl įvairiausių priežasčių – jiems tiesiog įdomu stebėti gyvybę, rūpintis ja arba jie tai daro, nes neturi kitokio pasirinkimo, stengiasi išlaikyti partnerį, nori susilaukti palikuonių arba apskritai nieko ypatinga negalvoja. Priežastys gimdyti vaikus būna skirtingos ir nebūtinai savanaudiškos. Taip pat skirtingos ir nebūtinai savanaudiškos būna priežastys jų neturėti.
Tikrai negalėčiau drąsiai rekomenduoti kažkam šios knygos, nes žmonės ir jų poreikiai yra nepaprastai skirtingi. Tuo tarpu aš jos skaitymo dėka supratau keletą itin svarbių man dalykų, įsirašiau į savo esminę užrašinę galvoje porą puikių taisyklių, padėsiančių lengviau gyventi. Už tai esu dėkinga likimui, atsiuntusiam šią knygą į mano rankas būtent dabar.
Prisiminiau kadaise skaitytą dzen budistų mintį. Pasak jų, ąžuolas atsiranda veikiamas vienu metu dviejų jėgų. Žinoma, viskas prasideda nuo gilės, sėklos, kurioje glūdi pažadas ir potencialas. Iš jos užauga medis. Visi tai žino. Tačiau ne visi žino, kad kartu veikia ir kita jėga – būsimas medis, kuris taip nori gyventi, kad suskaldo gilę, ištraukia iš tuštumos ūglį, vadovauja evoliucijai, kai niekas virsta medžiu. Taigi – kaip teigia dzen budistai – pats ąžuolas sukuria gilę, iš kurios užauga.
344 tikri ir kartu stebuklingi puslapiai.
14 Comments
Join the discussion and tell us your opinion.
Labai džiaugiuosi, kad paskaitei šią knygą! Tu teisi – rekomenduoti ją yra labai drąsu, nes, kaip ir rašei, „knygos autorė yra nepaprastai nuoširdi, atvira, sąžininga, drąsiai apnuoginanti širdį ir slapčiausias gyvenimo detales…”. Ir mums ji žiauriai patiko, nes artima…Rekomendavau draugei, tai ji ją skaito jau pusę metų 🙂
Jovita, jau seniai norėjau paklausti – o kas taip pakeitė požiūrį į vaikus? Nes kai pradėjau skaityti tavo tinklaraštį, atrodė, kad vaikai – artimiausio penkmečio planuose. O iš viso planuoji turėti mažiausiai bent tris ar keturis.
O dabar jau kuris laikas tendencijos keičiasi, ir visa tai atidedama neribotai į ateitį.
Ar aš teisi?
Ne, keturių vaikų tikriausiai niekuomet neplanavau turėti 🙂 Gal du…
O labiausiai požiūrį pakeitė susipažinimas su draugių, tapusių mamomis, gyvenimu iš arti bei nuolatinis spaudimas – ištekėjai, tai ko dar ne nėščia? Taipogi man atrodo, kad kuo toliau, tuo linksmiau leidžiu laiką visokiuose open-air festivaliuose arba keliaudama po egzotiškas šalis, ir kūdikis ant rankų tam tikrai trukdytų.
Bet aš dirbu su savim šiuo klausimu.
Bandau save įtikinti, kad gyvenimas vaikais nesibaigia.
***
Ir tiesą sakant, skaitydama šią knygą (čia kad komentaras būtų į temą), aš taip smarkiai pritariau autorėms mintimis apie vaikų neturėjimą, net aršų blogo įrašą buvau suplanavusi šia tema, ir paskui staiga kažkas mano galvoje caktelėjo ir supratau, kad visgi niekuomet negalėčiau atsisakyti galimybės turėti kūdikį. Todėl penkmečio planai lieka ir tikiuosi būti tiesiog truputį kitokia, nei įprasta, mama.
Labai aciu uz paskutine citata… Labai jos truko…
viskas labaai zavu , tik gal siu minciu nepasakok SAVO MAMAI , ji nesupras…….
Aš su mama dalinuosi beveik visomis savo mintimis, ir būtent ji atkakliausiai reikalauja anūko. Sako – va, čia tuos pusantrų metų, kiek namie prasėdėjai, jau būtum vaiką tokio laiko užauginus. Gal ir jos tiesa…
ne jokiu vaiku prasau, neber vietos planetoj!!!!!! nebesidauginkit!!!!!!!!!!!!
Knygos aišku gerai, bet kada žmogus ir jo mintys copy/paste tampa tų knygų kratiniais tai jau nelabai originalu 🙂 Čia tik man ir tik iš tavo blogo kartais toks įspūdis susidaro, jog per daug leidi knygom tave įtakoti, tai nereiškia, kad jis teisingas 🙂
Taip, iš tiesų leidžiu protingoms knygoms įtakoti savo požiūrį į gyvenimą – siekiu kasdien augti ir tobulėti, o asmeninio guru pašonėj neturiu… Mokausi ir iš kitų dalykų – sutinkamų įdomių žmonių, stebėdama gyvenimo reiškinius, svajodama ir gilindamasi į save, bet aklai copy/paste stengiuos nieko nedaryt.
Tokiu atveju manau daug kam iš tavęs reiktu pasimokyti kaip tobulėti be guru 🙂
Man irgi labai patiko sita knyga. Dabar laukiu filmo. 🙂
Hm. O man daug kas sake, kad nepatiko sita knyga. Kaip tycia vartinejau rankose gal prie pora dienu (kaip visada – labdaros krautuvelej uz svara!), bet taip ir nepaemiau, del tu nykoku atsiliepimu.. Antra vertus, nespeju skaityt kokiais tempais paskutiniu metu knygas perku! 🙂
Nieko sau-atrodo,kad ne ta pacia knyga skaitem.Man autore toookia atgrasi ir klampi moterele pasirode,kad galeciau-ispirciau(neskaudziai).Tie kliedesiai vonioje-pati klausia,pati atsako,rauda del nezinia ko,dar savo nesamones ir uzsiraso,Dievo vietininke zemeje.Dykaduone infantili.
[…] Gilbert – jau tikriausiai kultine tapusios knygos “Valgyk. Melskis. Mylėk” autorė, tik šįkart romanas ne autobiografinis, o grožinis, apie penktojo dešimtmečio […]