Elif Shafak: Keturiasdešimt meilės taisyklių

Ar ne tą patį galima pasakyti apie meilės sodą? Kaip meilė galės būti verta savo vardo, jei išsirinksime tik tai, kas gražu, ir nekreipsime dėmesio į sunkumus? Nesunku džiaugtis tuo, kas gera, ir nemėgti to, kas bloga. Kiekvienas tai gali. Tikrasis iššūkis – mylėti ir tai, kas gera, ir tai, kas bloga; ne dėl to, kad neįmanoma atskirti gėrio nuo blogio, o todėl, kad būtina pakilti virš šių sąvokų ir priimti visą meilės didybę.

Ši knyga netyčia pakliuvo į mano akiratį ir patraukė dėmesį, po kokios savaitės knygų klube išrinkom ją perskaitytinu kūriniu ir nuo tos dienos per savaitę sukirtau visus keturis šimtus puslapių. Nuostabus romanas!

Iš tiesų – tai ne viena, o dvi istorijos, du romanai, vykstantys skirtingose vietose skirtingais laikmečiais, bet juos jungia (kaip ir visa kita pasaulyje visais laikais) – pavadinimas jau sufleruoja – meilė! Šįkart į meilę žvelgiama per sufijų išminties prizmę, nors, žinoma, meilė – pats universaliausias dalykas, visų religijų ir tikėjimų pagrindas.

Galbūt kažko naujo ir neperpratau perskaičiusi kūrinį, tačiau jis pasitarnavo kaip nuostabus priminimas apie tai, dėl ko mes čia. Be to, puikiai praleidau laiką skaitydama!

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.