Elif Shafak: Išeinančių medžių sala

Nuo pat vaikystės medžiai jam teikė prieglobstį ir paguodą, ir jis regėjo gyvenimą per jų šakų ir lapijos tankmę bei spalvas. Kita vertus, toks žavėjimasis augalais žadino ir keistą kaltumo pojūtį, kad, skirdamas tiek dėmesio gamtai, jis nesijaudina dėl kai ko gal ir neesminio, bet vis dėlto svarbaus, – žmogiškųjų kančių. Kad ir kaip jis mylėjo medžių pasaulį ir sudėtingą jų ekosistemą, tai buvo ir būdas pabėgti nuo kasdienių politikos ir konfliktų realijų. Ir nors giliai širdyje jautė, kad žmonės, ypač ten, iš kur jis kilęs, gali tai suprasti, dalis jo esybės atkakliai tam priešinosi. Jis visada tikėjo, kad nėra – ar bent jau neturėtų būti – žmonių skausmo ir gyvūnų skausmo hierarchijos, kad žmonių teisės neturėtų būti aukščiau gyvūnų ar net augalų teisių. Ir žinojo, kad dauguma jo tėvynainių labai įsižeistų, jei jis išsakytų tokias mintis garsiai.

Pasirinkau šią knygą dėl dviejų priežasčių. Visų pirma, ieškojau knygos, kurios veiksmas vyktų Kipre arba būtų apie Kiprą, nes planuoju atostogas šioje saloje ir norisi ją kuo geriau pažinti. Antra, Elif Shafak sužavėjo su savo „Keturiasdešimt meilės taisyklių„, taigi norėjau dar ką nors šios autorės sukurto perskaityti.

Labiausiai sužavėjo pasakojimai apie medžius ir netgi dalies istorijos pasakojimas medžio vardu. Nors dauguma informacijos buvo žinoma, smagu skaityti panašiai mąstančio žmogaus mintis apie augalijos, vabzdžių ir paukščių svarbą mūsų gyvenimui ir visos planetos gerovei. Šį įrašą pradėjau itin artima man citata – dažnai pati taip jaučiuosi ir nedrįstu garsiai kalbėti apie tai, kad, tarkim, medžio skausmas yra lygiavertis žmogiškajam.

O pati knygos idėja šiek tiek priminė Romeo ir Džuljetos istoriją – susipriešinusiose Kipro graikų ir turkų bendruomenėse atsiranda pora, kuri kenčia nuo būtinybės slėpti savo meilę ir yra ilgam laikui išskiriama, bet galiausiai vėl susieina. Visgi vidinis skausmas neleidžia jiems laimingai gyventi.

Graudu ir sunku suvokti, kiek giliai vieni blogų ketinimų turintys žmonės sužeidžia kitų, nekaltųjų, likimus, ir kaip tie randai keliauja iš kartos į kartą. Kadangi mūsų tautos istorija taip pat ne rožėmis klota, nori nenori imi svarstyti apie analogijas.

Puikus, įdomus, gilus, kokybiškas romanas.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.