Edward Morgan Forster: Kelias į Indiją

Gyvenimas dažniausiai toks nykus, kad nėra ką apie jį pasakyti, ir knygos bei pasakojimai, vaizduojantys jį kaip įdomų, yra priversti perdėti, kad save pateisintų. Įsisupusi į darbo ar visuomeninių įsipareigojimų kokoną, žmogaus dvasia dažniausiai snaudžia registruodama skirtumus tarp malonumo ir kančios, bet ne visada taip budriai, kaip mes apsimetame. Net ir turiningiausią dieną esti tarpsnių, kai nieko neatsitinka, ir, nors toliau šūkčiojame: „Ak, kaip smagu!“ arba „Siaubas!“, esame nenuoširdūs.

Porą metų XX a. pradžioje Indijoje pragyvenęs rašytojas mato šalį ne kaip egzotišką ir mistišką keliautojų traukos centrą, o kaip vietą, kurioje negailestingai ir žiauriai susiduria dvi kultūros – Rytų ir Vakarų. Nors abi pusės turi susidariusios aiškius stereotipus, ką galvoti vienai apie kitą, iš tiesų tarpusavio supratimo praraja yra milžiniška, ir greičiausiai niekuomet nebus peržengta. Knygos autorius atsiriboja nuo vertinimų ir tiesiog stengiasi kuo tiksliau perteikti skirtingą gyvenimo būdą bei mąstyseną.

Jei šis pasaulis mums nemielas, ką gi, yra dar dangus, pragaras, nebūtis – tas ar kitas iš šių didžių dalykų, grandiozinis teatrališkas žvaigždžių, ugnies, mėlynos ar juodos erdvės fonas. Visi herojiški žygiai ir visa, kas vadinama menu, remiasi prielaida, kad toks fonas egzistuoja, lygiai kaip praktinė veikla, kai žemiškasis pasaulis mums mielas, remiasi prielaida, kad viskas ribojasi šiuo pasauliu. Tačiau dvejopo suvokimo migla sukelia dvasinę sumaištį, kuriai pavadinti skambių žodžių nerasime; negalime nei veikti, nei susilaikyti neveikę, negalime nei ignoruoti amžinybės, nei jos aukštinti.

Jei tokią knygą rašytų indas, jis tiesiog neatkreiptų dėmesio į detales, kurios vakariečiui gali pasirodyti keistos, tarkim, kai šeimininkas kviečia tarną, tačiau tas nei išgirsta, nei neišgirsta, o kadangi šeimininkas iš tiesų nei kviečia, nei nekviečia, tai abu ir lieka toliau ramiai tęsti savo veiklos. Šiaip romanas nėra nei giliai sukrečiantis, nei smarkiai verčiantis susimąstyti, jis tiesiog sklaido iliuzijas, kad skirtingos kultūros žmones lengva perprasti, ir tai daro įtikinamai.

Puota, nors ir triukšminga, buvo visai smagi, o dabar marga kompanija mėgavosi poilsio palaima, nepažįstama vakariečiams, kurie arba dirba, arba dykinėja. Čia kultūra it vaiduoklis klaidžioja tarp imperijos griuvėsių ir aptinkama ne įstabiuose meno kūriniuose ar didžiuose žygiuose, o gestuose, kuriuos daro išsilavinę indai sėdėdami ar gulėdami. <…> Šis judesių romumas – tai Ramybė, viršesnė už Supratimą, tai pagaliau buitinis jogos ekvivalentas. Kai nutyla veiklos bruzdesys, ji tampa regima ir atskleidžia kultūrą, kurią Vakarai gali sudrumsti, bet niekados neįgis.

350 Indija kvepiančių puslapių.