dvi savaitės

Vis neiškrenta man iš galvos tas laiko klausimas.
Jis toks reliatyvus, tas laikas, kad didžiausia kvailystė yra matuoti jį sekundėmis, minutėmis, valandomis ir t.t. Pavyzdžiui, dabar jau antra savaitė kaip sergu. Pavasarį turėjau dviejų savaičių atostogas. O kad dvi savaitės = dvi savaitės, tikra netiesa. Nes po atostogų aš jaučiausi totaliai atitrūkus nuo darbo, pailsėjus nuo rutinos, pabėgus nuo kasdienybės, ir man reikėjo laaaaabai daug pastangų ir laiko, kad vėl įsivažiuočiau ir sugrįžčiau į įprastinį ritmą. Per atostogas – įvykis po įvykio, kiekviena diena vis kitokia, todėl jų atrodė tiek daug… O dabar net sunku suprast, kad aš darbe taip pat būsiu nebuvus dvi savaites, nes atrodo, kad niekas nesikeičia. Always stays the same, nothing ever changes, primena Brian Molko.
Whatever. Labai gražu, kai pro juodus debesis pradeda stipriai iš visų jėgų saulytė šviest. Man čia lovoj gulint oras lauke yra toks, koks jis atrodo pro langą. Ne šaltas / šiltas, o tamsus / šviesus. Arba tylus / triukšmingas (lietus vakar). Arba priklausomas nuo mano kūno temperatūros (shoulders, toes and knees, I’m thirty six degrees): krečia šaltis / muša karštis (veiksmažodžiai šiuose žodžių junginiuose man visada kėlė nuostabą).