Drezdeno lėlės

Žinoma, prieš keliaujant į šį Vokietijos miestą, jo pavadinimas ryškiausiai asocijavosi su mylima The Dresden Dolls grupe, planavau netgi parsivežti kokių nors ten nusipirktų lėlyčių kaip suvenyrų, bet, kaip žinia, prisiminimai yra geriausios lauktuvės sau, išliekančios visą gyvenimą, na, gal dar visai nieko gaiviai arbūzinis lūpų balzamas keliems rudenėjantiems mėnesiams, o vietoj lėlių teko pačiai papozuoti.

Drezdenas pasitiko žavingai įspūdingomis scenomis: užtvertos gatvės, jokio eismo, atšvilpia keletas Polizei mašinėlių su švyturėliais, iš jų iššoka juodai kaukėti vyriškiai su automatais ir ką mums galvot? Bėgti ar fotografuoti? Priėjome prie vieno iš eismą užtvėrinėjusių vyrukų – čia filmą sukame, sako. O uau. Šaunu!

Dar taipogi įsiminė viena žiauriai stilinga moteriškė, kuri prie manęs priėjo ir mandagiai pasiteiravo, kur man pavyko nusipirkti tooookias kelnes – priėmiau tai kaip stiprų komplimentą. Dar mane sužavėjo tai, kad aš supratau jos vokišką šneką.

O toliau tai ką – svaigimas šlifuojant miesto šaligatvius, kaip visuomet būna man padoriai neišsimiegojus. Sakau, rimtai, kai nevartoju jokių organinių ar cheminių medžiagų skysčių bei rūkalų pavidalu, mane labai lengvai užveža miego trūkumas – labai natūralu ir jokio pašalinio poveikio, jokių pagirių kitą dieną (išskyrus papildomas miego valandas balansui atkurti). Taigi miestai, kuriuos aplankau neišsimiegojusi, man visuomet asocijuojasi su saldžia magija, kūrybiška erdvių atmosfera ir polėkio kvapu. O, mielasai Drezdene. Taip, tu toks.