Dirbti šeštadienį nėra taip gera, kaip nedirbti penktadienį

Kas yra gera: pamatyti žmoguje, kuris Tau nepatiko, daug malonių dalykų ir artimumo sau, suprasti, kad visuose žmonėse esu aš ir jie visi yra manyje (kiek dar įrodymų Tau reikia?).

Kas yra bloga: dirbti šeštadienį, kai net negali pasiguosti mintim, kad visi turi dirbti – nes bliam gatvėse automobilių tikrai ne tiek, kiek darbo dienom, ir atsibudus ne tiek daug kaimynų langų šviečia, ir žmonių stotelėse ne tiek, ir momo giriasi, kad Telebimbam žiūrėjo, o aš nežiūrėjau, bliam, ir aš kėliausi šeštą, happy? Ir neišsispaudžiau greipfrutų sulčių, ir kavą ne per aparačiuką dariausi, nes šiandien netikras šeštadienis po velnių… Bet ir darbo diena netikra, nes LRT leido sau nerodyti Labo ryto, kuris yra mano laikrodis iki kol išeinu darban.

Kai vakar šnekėjau apie mirštančio šamo agoniją, tai tai atrodė taip:

Jis ir dvi mirštančios jo mirties liudininkės. O mano life goes on and on. Kol kas. Vis dar.

O rytoj sekmadienis ir paskui vėl į darbą. Per pusmetį reikia šitą nenoro dirbti reikalą išspręsti. Skamba kaip pažadas. Saweeet.