Diena ir daina

Klausantis tobulai vaikučių iškaltų eilėraščių apie meilę Lietuvai ir patriotinių jų traukiamų dainų, staiga pervėrė skaudi mintis apie tai, kaip prieš penkiasdešimt metų lygiai tokiu pačiu būdu darželiuose buvo deklamuojamos pakilios eilės, tik vietoj Vytauto Didžiojo šlovinamas dėdė Stalinas. Ar mažyliai tikrai jaučia meilę Tėvynei?

Abstraktus mąstymas pradeda formuotis apie vienuoliktus gyvenimo metus, iki to laiko vaikas geba suvokti meilę tik konkretiems objektams – mamai, močiutei, šuniukui, todėl iš bandymo įskiepyti kažkokius jausmus Dievuliui arba Tėvynei gauname pastangas aklai vykdyti suaugusiųjų reikalavimus bei lūkesčius: žinau, kad turiu mylėti, tačiau kas tai yra?

Eilinį kartą grūdame į mažąsias galveles ne gebėjimą savarankiškai mąstyti, o paklusnumo ir besąlygiško paliepimų vykdymo, nesuvokiant jų prasmės, užuomazgas. Tačiau juk meilė Tėvynei – geras dalykas, kodėl gi jo neskatinus nuo mažens?, – paklaus narsus patriotas. O argi Tarybų Sąjungoje buvo manoma, kad meilė Stalinui yra blogai?

Meilė atsiranda (arba ne) savaime, žmogui augant ir sąmoningėjant, gebant suprasti istorijos, tautos mentaliteto, laisvės ir nepriklausomybės svarbą. To neišmokysi darželinukų eilėraščiais. Gali įskiepyti tik paklusnumą.

Kuo nuoširdžiausiai sveikinu visus sąmoningus tautiečius, džiugiai ir su pakilumu bent mintyse pamininčius Valstybės atkūrimo dieną!