Desperatiškai karūnuota

Žingsniuoju perlais briliantais apsikarsčius, pokšt pokšt pokšt mano kulniukai, švysteliu šūsnį šypsenų dešinėn, paskui kairėn, m, Tu turėtum pamatyt mano svajonių kolekciją. Atsisėdu ant krūvos įtikinamų pasakų knygų, lūkuriuoju karalaičio tris minutes. Man neša padėklus pilnus mažų sumuštinukų su lašiša ir citrina, juodaisiais ir raudonaisiais ikrais, desertui pageidaučiau balto torto su šviežiomis vyšniomis be kauliukų. Čia vasara, vaikai, mano nėriniuotas aristokratiškas skėtukas reikalingas, linkčioju labadienalabadienalabadiena. O, gerbiamieji šunytėliai, šiandien jus visus nustebinsiu nauju žaidimu, kol kas nesilaižykite. Mielai atsigerčiau nealkoholinės pinakolados, ir mmm tie įrudę žvilgantys užpakaliukai. Kvailioja šėlioja lakstinėja visi mano mylimiausieji, aš lengvai šypsausi, man smagu. Ne dėkui, nesimaudysiu, man šilčiau saulyte mėgautis. Klausausi tradicinių istorijų, o kaipgi, aiškinu sapnus, be jokios abejonės, ne vienas yra už to užkliuvęs. Kiparisų alėja, jaunos palmės, šviežios datulės, atsargiai, nepribarstyk smėliuko, žvėreli. Bet oi koks Tu mielas, kas Tave siuntė manęs nunuodyti? Taip, belladonna, pažįstu, deadly nightshade.

Ir prieina drovus berniukas iš už kampo, ir pradeda švelniai bučiuoti man kelius… Užsimerkiu ir nieko geriau negaliu įsivaizduot…