Delia Owens: Ten, kur gieda vėžiai

Kaja ėmė stebėti kitas. Patelės gaudavo, ko įsigeidusios: iš pradžių partnerį, paskui ir užkandos – paprasčiausiai keisdamos blyksnių tvarką.
Kaja gerai žinojo, kad čia nėra ko smerkti. Tai anaiptol nebuvo kokia nors blogio apraiška, tiesiog pulsuojantis gyvenimas, net jeigu jo tąsa turėjo vykti kai kurių dalyvių sąskaita. Gėris ir blogis biologijoje – ta pati spalva, tik skirtingoje šviesoje.

Sunku skaityti šitaip gausiai išgirtą kūrinį, perkamiausią 2019 m. knygą pasaulyje, ilgą laiką buvusią pirmoje vietoje garsiuose bestselerių sąrašuose, be išankstinės nuostatos. Sunku iš karto imti mėgautis romanu, kai kritinis protas nesiliauja tauškęs – na, tai kur čia tie stebuklingi tekstai, o bibliotekininkė, paduodama ilgai lauktą egzempliorių, lyg tarp kitko pamini, kad po manęs jo rezervavę laukia penkiasdešimt žmonių, taigi turiu skaityti greitai.

Kajai pakako tiesiog būti šios natūralios sekos dalimi – sekos, tokios pat nekintamos kaip potvyniai ir atoslūgiai. Ji buvo kaip reta kas susisaisčiusi su savo planeta ir jos gyvybe. Įsišaknijusi šios žemės dirvoje. Gimusi iš šios motinos.

Delia Owens „Ten, kur gieda vėžiai” nepaprastai subtiliai atveria jautriausias širdies kerteles, apnuogina jos skaudulius, o tuomet tarsi įkaitintu žaizdru beda būtent į tas vietas ir ilgai baksnoja neatsitraukdamas. Tikrai rodosi, kad fiziškai gelia kažką viduje skaitant. Jausmas ne iš maloniausių, ilgai negali išverti. Todėl skaičiau pamažiukais.

Lėto skaitymo kūriniu knygą pavadinčiau ir dėl pagrindinės veikėjos gyvenimo būdo, įspūdingai aprašomų pelkių vietovaizdžių, tylios vienatvės. Istorija suregzta taip meistriškai, kad net kvapą užima, ypač pabaiga. Ir žinoma, nuostabiai puikiai perteiktas moters – gamtos ryšys, neatsiejamumas, natūrali gyvenimo tėkmė. Super, aš sužavėta!

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 10.