De de de žavu

Vis daugiau pradėtų, neužbaigtų, neišpuoselėtų ir neišjaustų iki galo tekstų vaiduokliškai skraido aplink mano galvą; kaip prakiurę geltoni klevo lapai, ach mielieji, kam jūs taip su manim, nejau tikrai esu atsakinga už sumautą jūsų likimą, kai kuriems dalykams niekuomet nelemta išsipildyti. O kai vakar valytuvais braukiau sniego kąsnius nuo įšilusio stiklo, man apsvaigo galva – per greit pasaulis įsibėgėjo suktis.

Žiūrėdama į smalsius, dėmesio alstančius vaikus, regiu save jų vietoje – kokie keisti ir tolimi rodosi suaugę! Veikia nežinia ką, priima sprendimus remdamiesi nežinia kuo, džiaugiasi ir liūdi dėl nesuprantamų dalykų. Gyvenimas priklauso jiems. Vaikystė – tik gyvenimo prieangis. O gal turėtų būti kitaip? Man dažnai atrodo, kad mažieji prisimena savo praeitus įsikūnijimus, todėl jų žvilgsniai žiba paslaptingu gudrumu, o dar (vis dar – turint omeny neseniai išgyventą senatvę?) švepluojančioje kalboje netrūksta išmintingų įžvalgų. Indijoje, kur besąlygiškai tikima reinkarnacija, senoliai atidžiai klausosi mažylių samprotavimų, į kuriuos mūsuose su atlaidžia šypsena numojama ranka. Todėl ir mirtį žvelgiame skirtingai – negi kas vakarą baiminiesi užmigti? Ne, nes žinai, kad ryte nubusi, nors ir nesi visiškai tikras, kur klajoja tavo sąmonė bei ką veikia pasąmonė, kol miegi. Kodėl tuomet bijai mirti?

Ak, tikrai neketinau šeštadienio vakarą imti gvildenti tokių temų. Tiesiog žiema užklupo staigiai, laikinumas nenumaldomai tvyro ore, ir man, kaip minėjau, svaigsta galva. Pakankamai maloniai, kaip ir tai, kaip kasryt nubudusi nustembu pažvelgdama kalendoriun ir suprasdama, kelintadienis šiandien netikėtai mus ištiko. Ir taip kiekvieną rytą. Tik užmiegu kaskart vis su skirtingom mintim. Nes greitai skriedamas pasaulis prisuka įvairiausių įdomybių. Kad kas tuos mano pradėtus tekstus už mane baigtų išjausti…