David Herbert Lawrence: Mylinčios moterys

– Nė vienas žmogus, – paaiškino Birkinas, – neperpjauna kitam žmogui gerklės, jeigu nenori to daryti ir jeigu antrasis nenori, kad jam perpjautų. Tai absoliuti tiesa. Žmogžudystei įvykdyti reikia dviejų asmenų – žudiko ir žudomojo. Žudomasis yra tas, kuris leidžiasi žudomas. Žmogus, kuris leidžiasi žudomas, yra tas, kuris širdies gilumoje puoselėja, kad ir slapčia, troškimą būti nužudytas.

Nuostabu! Taip džiaugiuosi, kai pavyksta atrasti kažką naujo, originalaus, nepatirto ir puikaus, kaip, pavyzdžiui, šio rašytojo kūryba. Raudona stora knyga pakankamai smulkiu šriftu – tarsi atgaiva sielai, pavargusiai nuo kraštutinumų, ribų, vienpusiškumo, kategorijų. Pakankamai psichologizuota, besiknaisiojanti ten, kur kiti bijo žengti (Lawrence’as pasakytų – angelai bijo žengti), ypatingai drąsi ir novatoriška laikais, kai buvo išleista – XX amžiaus pradžioje, ne veltui puritoniškoje Anglijoje kai kurie šio autoriaus kūriniai buvo uždrausti.

– Pasaulyje egzistuoja didžiulis skirtumas, – ėmė dėstyti jisai, – tarp tikros juslingos būtybės ir ydingo intelektualinio tyčinio ištvirkimo, būdingo daugeliui mūsiškių. Nakčia mes visada laikome uždegtą elektrą, stebime patys save, viską dedamės į galvą. Reikia atsijungti, kad patirtum, kas yra juslinė realybė, pereiti į nežinomybę, atsisakyti savo valingumo. Būtina tą padaryti. Reikia išmokti nebebūti, tik tada galėsi vėl egzistuoti. Tačiau mumyse tiek puikybės, štai kur visa bėda. Mes tokie išpuikę, o tikro išdidumo neturime. Esam visai neišdidūs, tik pasipūtę, baisiausiai puikuojamės savo asmenybėmis iš papjė mašė.

Tarsi suteikė palaiminimą neramios mano sielos prieštaravimams, kai vienu metu jaučiu meilę ir neapykantą, kvietimą ir atstūmimą, švelnumą ir žiaurumą, troškimą ir pasibjaurėjimą… Dažniausiai, kad ir kokie sudėtingi veikėjų charakteriai būtų, rašytojai sugeba įvardinti jų patiriamus jausmus pakankamai vienareikšmiškai (išskyrus Gombrowicz‘ių, tikriausiai, kurio žmonės nuolat mato ir kartu nemato, bijo ir nebijo), o Lawrence‘as leidžia savijautoms būti dvilypėms vienu metu, bergždžiai nesiekdamas jų išnarplioti ir išgryninti (todėl viskas teka labai natūraliai, bent jau man).

Apskritai jis nekentė sekso, tai toks apribojimas. Ne kas kita, o seksas pavertė vyrą atplėšta poros puse, o moterį – kita atplėšta puse. O jis norėjo, kad seksas nusileistų ligi kitų potraukių lygio, kad į jį būtų žiūrima kaip į funkcinį procesą, o ne kaip į troškimų išsipildymą. Jis tikėjo vedybomis dėl sekso. Tačiau, greta šito, jis norėjo dar ir tokio ryšio, kur vyras būtų atskira būtybė ir moteris atskira būtybė, kur abi šitos atskiros būtybės kiekviena užtikrintų antrosios laisvę, atsvertų viena kitą lyg du vienos jėgos poliai, lyg du angelai ar du demonai. Jis taip labai troško būti laisvas, neprievartaujamas jokio poreikio jungtis, nekankinamas nepatenkinto geismo.

479 puslapiai, atvėrę manyje kažką naujo, bei sutaikinę tam tikras mano dalis. Ačiū jiems.