Daug manęs

Vakar vairuodama užtaikiau per radiją išgirsti banaloką dainą, kurią mėgau būdama studentė. Užplėšiau priedainį visa gerkle kartu, nuo galinės sėdynės sodriu kūdikišku balseliu atliepė dukrytė, ir mane pagavo toks stiprus laimės sūkurys, kad net širdis ėmė stipriau plakti (net netyčiom greitį viršijau).

Tas keistas ramybės neduodantis laiko tėkmės pojūtis leido suvokti, kad metams bėgant aš ne keičiuosi, ne transformuojuosi ir tampu kažkuo –esnė – brandesnė, ramesnė, išmintingesnė, o tiesiog apaugu dar vienu sluoksniu kaip svogūno lukštu, tarsi būčiau medis, kurio amžių galima apskaičiuoti pagal rievių skaičių kamieno pjūvyje. Šerdyje – aš-kūdikis, tada vaikas, paauglė, jaunuolė ir taip iki dabar. Dainuodama kartu su tom merginom iš du tūkstančiai kažkelintųjų buvau ta pati – neramiai ieškanti studentė, kupina vilčių ir troškimų, klausiančiom akim, apnuoginta širdim, nevisai saugi, bet tikinti ateitim. Taip norėčiau dabar ją sutikti, apkabinti ir nuraminti!

O gal mintyse tai ir darau? Gal toks savigydos procesas?

Taip pat labai keista ir netgi mistiška pažvelgti į save iš atstumo. Ar aš tikrai tokia buvau dvidešimties? Rimtai? O juk tuo metu atrodė taip normalu ir natūralu tokia būti. Kaip ir dabar įprasta būti tokia, kokia esu, nors tikriausiai šešiasdešimtmetė aš taipogi galvos – vaje, negi tikrai tokia buvau?

Mėgstu dirbtinai sukelti tam tikrus pokyčius, kad galėčiau pažvelgti į įprastus dalykus iš naujo. Elementariausias pavyzdys – jau ne vienerius metus rytais geriu juodąją arbatą su citrina, priešpiečiams – žaliąją, nes taip man atrodo logiškiau pagal kofeino mažėjimo dozę. O dabar kelias dienas sumaniau apkeisti arbatas vietomis, ir abiem puodeliais pasimėgavau žymiai intensyviau, nei iki šiol, nes anaip jau buvo tapę rutina. Taip pat labai mėgstu vakarėliuose ar šiaip kokiose žmonių susibūrimo vietose stebėti savo mylimąjį iš tolo. Prie kasdienio mūsų namų virtuvės stalo jis atrodo žymiai įprasčiau, o kai matau jį iš toliau, kaskart iš naujo įsimyliu!

Pripratus prie tam tikrų dalykų gyventi galbūt paprasčiau – viską atlieki automatiškai, galvos sukti nereikia. Bet kai žengi šonan ir pažiūri iš kitos pusės, nors tai ir tebūtų mažytė kasdienybės smulkmena, iš karto tampa įdomiau!