Darbo birža: kaip elgtis naujokui?

Šiais sunkiais krizės ir bedarbystės laikais aktualu žinoti, kad darbo birža nėra tik beviltiškų žmonių susibūrimo vieta (Justas Twitteryje stebėjosi, kad žmonės  čionai nuosavais automobiliais atvažiuoja – maždaug kaip jie, degradai, drįsta!). Tai gal nuo to ir pradėsiu, kad parkavimas prie įstaigos mokamas (kalbu apie laikinąją sostinę), visi du litai už valandą ir, perspėju, niekada negali žinoti, kiek tų valandų, žmogau, užtruksi. Todėl žymiai geriau yra žinoti įvairių slaptų kiemų ir ten įraityti savo transporto priemonę. Juolab, kad tikimybė rasti laisvą parkavimosi vietą prie įstaigos lygi tikimybei rasti ją slaptame kieme.

Pagaliau, nesibaimindama ant laiptų ne ypač aukštos klasės tabaką rūkančių ūsuotų dėdžių, įžengiu. Pasijuntu suskaičiuota (vėliau, pralaukusi porą valandų, svarstysiu – jei ta, kuri tik stovi prie durų ir skaičiuoja įeinančius, priiminėtų interesantus, ar nebūtų geriau?). Kyla noras išeiti ir įeiti kokius aštuonis kartus, kaži kada pastebėtų, kad aš ta pati ir manęs nebereikia skaičiuoti ir tada pasijustų pasimetusi skaičiuje (tarsi pasiklydusi vertime). Norui nepasiduodu.

Drąsiai, lyg visai ne naujokė, žengiu prie moters, kurios darbo vieta įkurta tarsi informacijos teikėjos, ir neapsirinku. Jos darbas nėra sunkus – paprastai ir greitai atsijoti netikėlius naujokus vienu vieninteliu klausimu: ar turite pažymą iš paskutinės darbovietės? Tiesą, kad nesu netikėlė, ji sutinka kaip iššūkį, taigi kerta toliau: parodykite, noriu pažiūrėti, ar ji tinkamai užpildyta! Moteris sutriuškinta: aš turiu pasą, SoDros knygelę, puikiuosius išsilavinimą liudijančius dokumentus ir idealiai užpildytą pažymą! Bet mano pergalingą šypseną ji bando įveikti kitais metodais: bedarbiai susirenka darbo biržoje aštuntą ryto, tuomet mes išdalijame tokius talonėlius, kada jie bus priimti, ir dabar tų talonėlių nebeturime. Aštuntą ryto! Atleiskite, jei jau bedarbis negali normaliai išsimiegoti, tai kas gali?! Aštuntą!

Nuoširdžiai optimistiškai tikėdama, kad turi būti kažkokia išeitis, šypsausi toliau. Ir voilà, ji yra: papildomi talonėliai! Reikės laukti, kol konsultantė bus laisva. Bet kokiu atveju atėjau vedama ketinimo čia praleisti daug gražaus laiko, taigi sutinku. Kad tik ne aštuntą!

Esu priskirta tykoti prie antrojo stalelio, kurio šeimininkės nėra – pietauja. Pildau informacinės moters įduotas prašymo ir sutikimo formas. Šalia manęs kaimynas dvokia vakarykštėm pagiriom. Išsitraukiu knygą. Pusantros valandos skaitau.

Per tą laiką taip pat netiesiogiai susipažįstu su būsima savo konsultante prie antrojo stalelio. Nervinga. Nors laukiančiųjų akivaizdžiai daugiau, nei sėdimų vietų, ji kiekvienam, priartėjusiam statiškoje stovimojoje pozicijoje arčiau nei du metrus, liepia sėstis. Vieną apšaukia, kad neskiria savo sąskaitos numerio nuo kortelės numerio. Kitą – kad pildydamas prašymo formą pamiršo viršutines eilutes, ten kur vardas, pavardė, asmens kodas ir panašiai. Suprantu ją. Mane tokie išsiblaškėliai taip pat erzina.

Pagaliau išaušta papildomojo talonėlio laikas. Aišku, aš viską užpildžiau teisingai ir tvarkingai. Esu netgi tokia nuovoki, kad suprantu jos lakoniškus vienažodžius klausimus. Kalbos? Vaikai? Dar kažkoks ypač juokingas buvo, bet nebepamenu. Paskiria laiką po dešimties dienų, prisako, kokius dokumentus atsinešti ir maloniai nusišypso. Va šitaip!

Beje, geri žmonės kalba, kad dabartinė darbo birža yra visaip kaip modernizuota, balsas praneša apie Tavo eilę ir panašiai, privalau paminėti – mano atveju šių naujovių išvengta. Gal sistema perkaito ir užlūžo nuo nebepakeliamos bedarbystės naštos?