Daphne du Maurier: Prancūzo įlanka

Ir visa tai tik akimirka, – mąstė ji, – laiko atraiža, laikina ir nesugrąžinama. Vakarykštė diena jau ne mūsų, ją pasiglemžė praeitis, o rytojus baugina nežinia ir neaiškiais pavojais. Mums priklauso tik dabartis, ši sekundė, saulė, vėjas, jūra, denyje triūsiančių vyrų daina… Šią dieną verta išsaugoti širdyje, nes šiandien gyvenome, šiandien mylėjome, o tai užvis svarbiausia mudviejų pasaulėlyje, kurį susikūrėme bėgdami nuo tikrovės.

Jausmingas, romantiškas, fatališkas meilės romanas, kurio centre stovi aistringa ir drąsi moteris, gebanti net ir pavojaus akimirką neprarasti šalto proto. Pro kraštus veržiasi stiprios emocijos, veikėjų paveikslai tiek stereotipiški, kad net truputį nuobodu: savyje netverianti anglė, galantiškas prancūzas, mirtinai ištikimas tarnas, linksmuoliai piratai, kurie apiplėšinėja tik „teisingai” – tuos, kurie turi per daug.

Prisipažįstu, stipriai manęs šis romanas nesužavėjo, bet prieš tai jau dvi kitas knygas padėjau į lentyną pradėtas skaityti ir nebaigtas, tad šią apsisprendžiau perskaityti iki galo. Įtaigiai pateikta dilema – apie ištekėjusios moters, turinčios du vaikus, įsimylėjimą, kuris verčia ją bėgti paskui mylimąjį nors ir į pasaulio galą, ir pareigos jausmą, meilę vaikams, kuri skatina likti nuobodžiame šeimos lizdelyje. Įdomu, ką pasirinks Anglijos restauracijos laikotarpio ponia?

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 7.