Crna Gora: atostogos Juodkalnijoje

Pirmą kartą vykau į tokią tolimą šalį ne lėktuvu, o automobiliu – daugiau nei dvidešimt keturios valandos gryno važiavimo pirmyn, o paskui dar ir atgal tiek pat. Mažumėlę vargino, tačiau ką padarysi, kad tokia graži šalis kol kas nėra populiariųjų atostogų krypčių topuose ir lėktuvai ten pigiai neskraidina. Gal neilgai trukus tai pasikeis. Nes mano mylimasis, čia atostogavęs jau ketvirtą kartą, sakė, kad anksčiau, pavyzdžiui, mūsų didieji nuostabieji kaimynai rusai dar nebuvo atradę Juodkalnijos, o šįkart jau neretai galima buvo išgirsti puikiąją jų tarmę ir išvysti tipišką jų atostogų elgesį.

Neįtikėtinai žavingi kalnai, krištolo skaidrumo jūra, turtingas istorinis paveldas, pietūs virš galvų kabant sunkioms vynuogių kekėms, linksmi žmonės, laužo spragsėjimas naktį mirtinoje kalnų ramybėje, šurmulys jaukiose siaurose senamiesčių gatvelėse, rytinė kava balkone ant jūros kranto (kada šokam į vandenį – prieš ar po pusryčių?), vyrų sumedžiotos vietinės austrės ir figos, pokerio naktys su horizonte mirguliuojančiais Perasto žiburiais ir bangų teliūškavimu, kalnų avelių bliovimas ir piemens šūksmai, beviltiškos vegetariškos sriubos paieškos tarybinio stiliaus kurorte, pati šeimininkiškiausia apartamentų šeimininkė Zora, žuvų šėrimas, akmenėlių griūtis kopiant į senovinę varpinę ir patys šauniausi pakeleiviai. Juodai nerealios atostogos.

P. S. Nepalyginamai išsamesnis mūsų kelionės reportažas – pas bendrakeleivį.