Christophe André: Vidinis gyvenimas

Ar santykiai gali būti pernelyg švelnūs? Taip – čia panašiai kaip su laime: net ir geri dalykai ilgainiui gali įkyrėti. Bet tokiu atveju reikia savęs paklausti: ar slegia tai, ko „pernelyg daug”, ar trūksta to, ko yra „nepakankamai”? Ar greta švelnumo yra užtektinai erdvės atstumui, savarankiškumui, humorui?
Išvykti ir grįžti, išsiskirti ir susitikti, patraukti per dantį ir apsikabinti – kaip tik toks žmogaus gyvenimo bangavimas švelnumą daro nepaprastai malonų.

Buvo laikotarpis, kai ilgą laiką skaičiau tik panašaus pobūdžio saviugdos knygas, auginančias mane kaip žmogų, tobulinančias ir padedančias aiškiau kontempliuoti dabartį. Dabar gi nemažai laiko buvau panirusi į grožinės literatūros pasaulį, kuris iš esmės suteikia panašias patirtis, tik kitokiomis priemonėmis. Ką gi, retkarčiais smagu įvairovės dėlei pamiksuoti.

Su Christophe André knygomis niekuomet neapsišaunu – lengvos, patogios, malonios, tačiau drauge ir profesionalios, gilios, kokybiškos, nebanalios ir ne pilstymas iš tuščio į kiaurą.

Galiausiai galime susikibti rankomis su kitais žmonėmis. Atminti, kad į tas pačias žvaigždes žvelgė milijardai žmonių – nuo pat žmonijos pradžios. Kas jas stebėdami jie pasijuto tokie pat sukrėsti, sužavėti ir išsigandę kaip ir mes. Galime atminti, kad ir mumyse gyvuoja meilės bei švelnumo begalybė.

Šią knygą drąsiai galima pasidėti ant staliuko prie lovos ir atsiversti tik karts nuo karto – kai norisi suteikti savo pamąstymams kryptį, prisiminti esmines tiesas ir patirti palengvėjimą. Net ir rašydamas apie skaudžius išgyvenimus, karčias patirtis ir neišvengiamas nelaimes Christophe André drąsinančiai primena neprarasti vilties, nepamiršti viso ko laikinumo ir susitelkti į svarbiausią – savo vidinį gyvenimą. Jis mumyse, jį kuriame patys, ir tik nuo mūsų pačių priklauso, kiek leisime aplinkybėms jį paveikti.

Rekomenduoju kiekvienam, norinčiam prisiminti esmines trapios mūsų būties tiesas.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.