Christian Bobin: Džiugė

Ne, nenoriu baseino. Ar aš apskritai ko nors noriu? Viską turiu. Kas rytą atmerkiu akis ir jaučiuosi milijardierius: štai gyvenimas, diskretiškas, triukšmingas, spalvingas, mažas, begalinis. Chaosas, amžiai ir žvaigždės sukūrė šį stebuklą man – ne vien man, žinoma, bet ar mano kaltė, jog sugebu įvertinti šią dovaną, jog nestoviu nuliūdęs prieš šį lobį, ar mano kaltė, jog neturiu poreikio rūšiuoti ir kad viską gaunu kaip galimybę, net migreną, net šį kairės kojos didžiojo piršto skausmą?

Dažnai mano mėgstamas autorius Christophe‘as André mini ir cituoja Christian‘ą Bobin‘ą, tad nusprendžiau iš arčiau susipažinti su šio autoriaus kūryba. Pradžiai puikiai susiskaitė mažulytė plonulytė Džiugė. Įtaigi, subtili, džiaugsminga ir kartu kupina paradoksų, miela ir prancūziška istorija. Tokia trumpa ir įtikinanti, kaip sapnas. Apie kitokį gyvenimo būdą.

Šešta valanda popiet. Priešais jį mėlynas dangus. Ilgai laukti nereikėjo. Per kelias minutes mėlyna uždanga pasitraukė, scenoje pasirodė aktoriai. Šįvakar jie nepriekaištingi – didžiuliai debesys su grakščiomis kregždėmis, ir ta, kuri pasirodo paskutiniame veiksme – žvaigždė Aušrinė, spindinti paprastumu. Spektaklis truko ištisas tris valandas. Pabaigoje Albenas pakėlė taurę į trupės sveikatą. Jau ketveri metai jis dalyvauja tame pačiame vaidinime. Kiekvieną kartą randa ką nors nauja.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.