Nors Leninas teigė, kad iš visų menų mums svarbiausias yra kinas, mano atveju yra kitaip. Man svarbiausia yra literatūra, be kurios – nė dienos, taip pat nepaprastai žaviuosi muzika, o štai kino…

Ne, rimtai, jei kada pasiskųsiu, kad man nepatinka mano darbas, mesk į mane jei ne akmenį, tai bent sniego gniūžtę. Nes, na iš tiesų, veikiu tai, už ką pati pinigus mokėčiau, o…

Kažkaip visi Idioteatro spektakliai, į kuriuos einu, žiauriai gerai atitinka mano tų dienų aktualijas – pamenu, kai žiūrėjau „Duetus“, sukausi pačiame vestuvių organizavimo įkarštyje, todėl paskutinioji scena su nuotaka vertė mane kvatotis…

Visgi labai daug spektakliui duoda aplinka, kurioje jis vyksta, netgi pats kėdžių sustatymas – tarkim, Bareikio „Vakaras su knyga“ vyko restorano erdvėje, tačiau nebuvo jokių staliukų, kėdės išrikiuotos kaip teatre – eilėmis,…

Pasijuntu velniškai keistai, kai prie klausimo „ką apsirengti“ prisijungia ir „kelintą spektaklio pradžia?“: oficialus plakatas beigi festivalio organizatoriaus tinklapis (kažkodėl nukreipiantis į MySpace) kužda, kad šeštą, tuo tarpu bilietų pardavimo vieta ir…

Prisipažinsiu, niekad nesu pirkusi bilietų į teatrą. Na, nebent į kokią Rygos nacionalinę operą. Ir tai jokiu būdu nereiškia, kad į spektaklius nevaikštau, paprasčiausiai visuomet iš kažkur gaunu pakvietimų. Prieš kelias savaites…

Vakar buvau Mažajame teatre pažiūrėti „Mokėk-duosiu„. Nepasakyčiau, kad tai buvo spektaklis, atliekantis, mano manymu, pagrindinę teatro funkciją – sukrėsti iki sielos dugno, papurtyti taip, kad širdies dulkių trupiniai sukristų kitokiais raštais. Taipogi…

Jis ateina švilpiniuodamas, rankos kišenėse, ir Tu juo palengva patiki. Paglosto Tau plaukus, papasakoja trumpą linksmą istoriją, juokiesi. Tada lengvai išsitraukia iš kišenės mažytį aštrų skalpelį, praskiria Tau plaukus ir giliu rėžiu…