Loading posts...
  • Alessandro Baricco: Be kraujo

    Laikas – kaip kartais jis gali svaiginti. Kur aš esu? – paklausė saves vyras. Čia ar ten? Ir ar kada nors man teko patirti akimirką, kuri nebūtų buvusi toji akimirka? Vėl pastrykčiosiu…

  • Alessandro Baricco: Emausas

    Aklai pasitikime savo tėvais, tai, ką matome namie, atrodo teisinga ir tvarkinga, dvasinės sveikatos įrodymas, mūsų akimis žiūrint. Dėl to mes dievinome tėvus – jie saugojo mus, kad nenukryptume nuo normos. Tad…

  • José Saramago: Kai mirtis nusišalina

    Seniau, tais laikais, kai buvo mirštama, tuos kelis kartus, kai mačiau mirusius žmones, niekada neįsivaizdavau, kad jų mirtis būtų ta pati, kuria vieną dieną mirsiu aš, Nes kiekvienas iš jūsų turi savo…

  • José Saramago: Kainas

    Nuogutėliai jie buvo jau tada, kai eidavo į lovą, ir jei viešpats niekad nepastebėjo šios akivaizdžios gėdos stokos, kaltas buvo jo kaip gimdytojo aklumas, beveik nepagydomas, kuris mums trukdo matyti, kad mūsų…

  • Sandro Veronesi: Praeities galia

    Teikianti paguodos iškentėta iliuzija, kad žinai, ko tikėtis iš gyvenimo, vienu gūsiu nupučiama šalin, o jos vietoje išdygsta įtarimas, jog nuo šiol savęs nepažįsti ir visada teks tenkintis tuo, kad kaskart atrastum,…

  • Violet Oaklander: Paslėpti lobiai

    Vaikai nedaug teturi galimybių kontroliuoti savo gyvenimą ir dar mažiau galių šiame pasaulyje. Dauguma jų pernelyg dėl to nesirūpina. Jie nesuvokia, kad iš esmės yra žemesnės klasės gyventojai, juk ir balso teisės…

  • Alessandro Baricco: Šilkas

    Beje, jis buvo vienas iš tų žmonių, kuriems patinka dalyvauti savo gyvenime ir kurie mano, jog dar ir norėti jį gyventi – tiesiog nepadoru. O jau Šilkas tai gerokai skiriasi nuo kitų…

  • Alessandro Baricco: Jūra vandenynas

    Tą akimirką galėjo nutikti bet kas. Iš tiesų, būna tokių akimirkų, kai visa aprėpiantis ir logiškas priežastinių sekų tinklas pasiduoda, netikėtai užkluptas gyvenimo, ir nusileidžia į parterį, įsimaišydamas tarp žiūrovų, kad scenoje,…

  • Alessandro Baricco: Aistrų pilys

    Nes būtent taip gyvenimas tave apmauna. Nutveria, kol tavo siela dar apsnūdusi, ir pasėja tavyje vaizdą, kvapą, garsą, kurio jau niekad neatsikratysi. Tai ir yra laimė. Bet supranti tai paskui, kai jau…

  • Alessandro Baricco: City

    Neatleidžiama pranašams, kurių pranašysčių negalima suprasti, ir aš ilgai galvojau, kad jis yra kaip tik tos rūšies, visų blogiausios, piktasis meistras, nes buvau įsitikinęs, jog jo įsivaizduotas žvilgsnis liko beprasmis, nes nepasiekiamas…